Vos tik Maksimilian gavus žinute iš savo pavaldinio, kad jis yra kviečiamas į Martel dvarą, galima sakyti visai kaimynystėje nuo savojo, neslepiamai nustebo, mat jau kurį laiką su šia šeima šis menkai komunikavo, jei kada ir susikirsdavo keliai su vienu ar kitu, pabandydavo kiek galima jam pabūti mandagiu nors ir tai veikiausiai nelabai sekėsi. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, regis šiandien rimtų planų neturėjo, o su vietiniais kilmingaisiais kada persimesti keliais žodeliais pasisvečiuojant, buvo gan geras metas. Palikdamas ramybėje vežėjus, vykstant vos į kitas plantacijas, jaunasis markizas liepė pakinkyti šiam jo žirgą ir jau po kelių valandų atjojo prie reikiamo dvaro. Dvaro apsaugai atpažinus De Rouge ir praleidus, šis nušoko nuo žirgo, perleisdamas vienam tarnui jo vadeles ir pats kilstelėjęs smakrą apžvelgė aplinką, kuri menkai rodėsi pasikeitusi dar nuo jo vaikystės laiku, bei nesivaržydamas užlipęs laiptais įžengė vidun pro jau pravertas guvių tarnaičių duris. Iškart pranešęs, kad perduotų Martel šeimos atstovams, kad šis atvykęs, gana mandagiu gestu, atsisakė būti palydimas į svetainė, mat šiam dabar buvo kur kas įdomiau kas jį pasitiks.

Į kiemą įeina ir mažoji Martel. Merginos suknelė ištepta krauju, o dešinioji ranka apsukta skarele, tačiau to neįmanoma pamatyti, kadangi ji dėvi apsiaustą. Ji labiau įsisupa į apsiaustą ir nusiunčia tarną, kad nuneštų medžiagas į jos kambarį. Prieina prie sesers, prieš tai mandagiai pritupdama prieš svečią, tačiau vėl atsisuka į savo mieląją seserį.
-Labas, sesut,-sukužda ir nelaukusi atsakymo įeina į vidų.

Jodamas čia, kurpė mintis, ko visgi Martel šeimai prireikė iš jo, žinoma mintyse buvo vien šios šeimos galva, kuris neslėpdamas rėmė Makso pusbrolio valdžią, o ir niekam nebuvo paslaptis, kad pats jaunasis markizas, neblogai sutarė su savo gimininaičių, nors jo valdžia ir buvo nepatenkinta paties motina. Kad ir kaip ten buvo, De Rouge sūnus, buvo iš tų nedaugumos aukštuomėnės luomo atstovų, kuriems valdžia rūpėjo lyg pernykštis sniegas. Max titulas jį tenkino, jis markizas tokiu jau gimė, ir jo galva tai buvo kur kas geriau nei jo pusbrolio vieta. Niekas jo padų nespirgino, savo intrigomis, o valdžia, kaip žinoma, buvo per daug jau trapus dalykas, taip buvo ankščiau, taip bus ir visada. Dabar jo nevaržė atsakomybė, neprivalėjo būti perregimas, atviras visuomenėj, kas tiek jo atitiko charakterį ir tik pabrėždavo būdą. Vien dėl šių priežasčių, Max rodėsi juokinga, jei šis iškviestas vizitas, į Martel namus rėmėsi politika. Vien mintys, kad svetingumas su markizais, kurių pavardė garsėja nusistačiusi prieš esamą valdžią, demonstruos sąjunga atrodė atgrasu, bet vat pasitikęs asmuo vaikiną, apvertė visas mintis aukštyn kojom. – Sveika, panelę Gabriella, - tik išgirdęs pažįstamai švelnų, bet taip pat per daug gerai jau išmoktą, paslėptai apsimestinį mandagų toną, Maximilian, iškart atsisuko į tik ką laiptais nusileidusią jaunąją Martel šeimos narę. Akivaizdžiai ir erzinančiai vulgariai nužvelgęs ją nuo galvos iki kojyčių ir atgal, šis šyptelėjo savo tipinę kreiva šypsenėle žengdamas arčiau jos, bei paėmęs gležną moterišką rankytę, priglaudė jos plaštaką sau prie lūpų, aiškiai mesdamas iš padilbių jai žvilgsnį, kuriame vien buvo matyti kandi markizo šypsena. – Gavau labai malonų, kvietimą pasirašyta Martel šeimos... Bet pripažinsiu, menkų menkiausiai tikėjausi, kad mane priims, pati žaviausia šios šeimos narė, - švelniai, vos pirštų galais, užkliūdamas jos pirštukus, nuleido merginos ranką, ją paleisdamas ir neatsisakydamas progos, žavingai krimstelėti Gabi, šis mestelėjo netiesioginę užuominą, kad visgi pasiremiant aplinkybėm, atrodė, kad šioji neiškentusi ir suorganizavusi judviejų susitikimą, nors, pats išties žinojo, kad tai netiesa. Gabriella jis buvo spėjęs pažinti, o jie turėjo akivaizdų panašumą, abu buvo per daug pilni principų. Jam taip maloniai bendraujant su jį priėmusią panele, pastebėjo priėjusią kitą Martel jaunąją atžalą, skubiai šyptelėjo, linktelėdamas kai šioji pritūpė pasisveikindama ir kiek mestelėjo žvilgsnį nusekdamas jaunėlę jai nueinant, - Tikiuosi ši išaugs mažiau panaši į sesę, - atsainiai trūktelėjęs pečiais, grįžo su malonia šypsena prie Gabri veiduko. Šiam aplink zujantys tarnai rūpėjo mažiausiai, o kas... jei eilinį kartą, jaunasis markizas, atsilieps menku etiketo paisymu.

Visada, dar nuo pat vaikystės ši mergina, Max gyvenime buvo lyg šaižus, tačiau karčiai malonus prieskonis. Dar būnant berniuku, šis puikiai pamena, jų pilnus erzinimų ir ginčų susitikimus, kai jų pradėti žaidimai vienaip ar kitaip baigdavosi pykčiais, bet tuo pačiu jis negalėjo pamiršti tos traukos, kuri dar ir dabar kirbino šių santykius. Štai dabar tarsi grįžę į tą pačią vaikystę, vos išvydę vienas kitą, intuityviai taikėsi įgelti, nors tuo pat metu vaikinas, lyg sausroje ištroškęs, troško vėl kaip dar prieš kurį laiką, galėjo sau leisti, mėgautis šios pritrenkiančios merginos artumu. – Vargu, ar pilnam apžiūrėjimui, pakaktų vien tavo siūlomų apsisukimų, mieloji, - kilstelėjo antakį, tuoj tik veide įtaisydamas kreivą šypsnį. Tarnams dingus laikinai nesisukant aplink juos, pajuto, laisvesnį pačios Gabrielle elgesį, kas šiam iškart buvo kur kas palankiau. Minimi suvaržymai veikiant aplinkos veiksniams, kėlė tik nepatogumus, o ir pripažinkim, Max labiau žavėjosi ta tikrąja Gabe, nesuvaržyta savo privilegijų. - O gal geriau, pakviesi mane pakvėpuoti šviežiu oru, savo dvaro sode?... Jei tai labai pažeidžia tavo tėvo įsakus, leidžiu apkaltinti įnoringa ir išpuikusį svečią..., - menkai suspaudęs lūpas kiek kilstelėjo antakius, kol išpuikusiai pakėlė smakrą, taip tik labiau apsimesdamas ale įsijautęs į savo išlepinto markizo rolę, uždangstydamas tai, kad visgi dukra savo tėveliui ne ką ir pameluotų. Tik pats neišlaikęs šypsenos, tik ištiesė ranką, taip jau pasiruošdamas merginos sutikimui aprodyti jam naujus sodo medelius. Pasivaikščiojimas kažkur toliau nuo dvaro rėmų, šiuo metu, Maximilian atrodė kur kas geresnė mintis, kaip ir privalumas to, kad jų neseks įkyrus vis savo paslaugas siūlantys tarnai. Nors be visa ko, laikas su Gabrielle tikriausiai buvo vien troškimas išpešti bent kažką jam malonaus iš šios viešnagės pas kilminguosius, kad ir niekaip nepripažįstant to garsiai. – Vargu ar tokių, kaip aš įmanoma dar sutikti, nors... jei sutiktų, turbūt man pritarsi, kad tavo sesei pasisektu..., - pakraipęs galvą, nusijuokė, - O kaip atrodo?, - skėstelėjo rankom, tarsi pademonstruodamas tai ką menkai galėjo įžiūrėti. Taip, jis buvo toks kaip visada, laikui einant gal tik labiau glūdino savo charakterį jį aštrindamas, o nesisekti jam vargiai ar galėjo. Jei tai būtų galima vadinti sėkme. Ką galėjo, kas buvo įmanoma, jis viską pasiimdavo, o kas visgi praslysdavo šiam pro pirštus, numesdavo kaltę likimui. – O pati? Nepaisant to, kad leidi savo gražias dieneles, lyg žavi paukštytė įkalinta, šaltame dvaro narvelyje?, - apsidairęs tarsi įvertintų, Martel namus, kaip laiko leidimo vietą, menkai vyptelėjo, pavaizduodamas, kad tai tikriausiai baisiai nuobodu.

Nors ir laikėsi Maximilian minties, kad su šia mergina buvo kur kas geriau pyktis dėl nieko, nei tikrai gerai sutarti, kas būtų buvę kur kas lengviau ir abiem rodos prieinamiau. Vaikinas vis neretai praslysdavo, išrėždamas tai ką, įpratęs, tiesą, kad ir kaip uždangstyta menamu sarkazmu. – Manau liksiu ir toliau prie tos, minties, kad tai kas geriausia neparduodama, - atmestinai mostelėjo ranka, visai nesusidomindamas minima Gabrielles vieta, tuo pačiu veikiausiai įgarsindamas jau sena tiesą. Merginai pritarus dėl jo minties apie pasivaikščiojimą, ir pagriebus aiškiai ne kažką šildantį apsiaustą, markizas giliai įkvėpęs šyptelėjo, prieidamas arčiau ir paėmęs jos ranką, atsargiai užkabindamas už jo parankės, - Nebijok, kaip nors atsispirsiu vilionėms suvalgyti Martel brangenybę, - nusijuokė, sušnabždėjęs kiek arčiau jos veiduko ir ėmė žingsniuoti pro duris, vesdamasis kartu panelę.