Prabėgo geri metai po įvykių aerodrome. Scarlett, tikėtina jau mirusi, su Jeremy dingo kaip į vandenį, o Anthony ėjo pragaro kelius po sužadėtinės mirties - na, bent jau tokie gandai pasiekė Sibylle ausis. Turbūt tik tą mergina ir galėjo daryt gulėdama savo mažoj palatoj - klausytis gandų, gaudyt kiekvieną naujieną apie šiuos tris asmenis ir vos ne kiekvieną vakarą laikyt mobilųjį rankoje, norint paskambint Donovan, tačiau taip ir susilaikant nuo to, kol galiausiai ištrynė jo numerį ir atsiribojo nuo visko, kas įvyko iki avarijos.
Metai bėga kaip vanduo, neliūdėk dar ne ruduo, kaip sako liaudies išmintis. Maddock perėjo ne vieną daktarą ir trenerį, ne vieną treniruotę ir ne kelias dienas praleido reabilitacijose, mankštose ir įstaigose, kurios turėjo padėt jai atsistot ant kojų tiesiogine žodžio prasme ir štai, žingsnis po žingsnio, dabar mergina stovi vienut vienutėlė kambaryje su balto šilko suknele, stebėdama savo atvaizdą veidrodyje. Visi įvykiai užmarino kažką jos viduje, atbukino bene viskam ir gerus pusę tų metų ji tiesiog dreifavo, leisdama savo motinai valdyt jos gyvenimą. Motinos dėka mergina, tik gydytojams davus leidimą, grįžo į NY, jos dėka susipažino su Leo ir vien dėl jos pasakė taip, kai po bene poros mėnesių susitikinėjimo šis pasipiršo jai per šventinę vakarienę, kurioje ji pasirodė viešumoje pirmą kartą po avarijos.
Taip, daug vandens nubėgo. Nužvelgusi save veidrodyje, mergina įremia delnus sau į šonus, sunkiai atsidusta ir apžvelgia kambary, sustodama ties savo puokšte iš saulėgrąžų. Bene vienintelis geras dalykas buvo sesers atsiradimas. Taip. Scarlett davus žinią, jog ji gyva, mergina šią įkalbėjo grįžti bent į jos vestuves, kurios aiškiai yra didelė klaida, bet ką tokia kaip Sib gali gauti geriau? Po poros valandų Sibylle oficialiai sudarys santuoką iš gryno išskaičiavimo su bene dvidešimt metų vyresniu vyrų, ir ramiai, nesukeldama niekam problemų, sėdės namuose kaip pelė po šluota ir nekels niekam problemų. Nors norėtų. Ir galėtų. Bet kam? Treptelėjusi koją, mergina atsargiai pasiekia langą ir rankomis įsiremia į palangę, žvitriomis akimis nužvelgdama bažnyčios kiemą, kai pagauna save dėliojant pabėgimo planą. Seni įpročiai miršta sunkiai, ne kitaip.

Visai netrukus po le grand susišaudymo gautas skambutis iš žmogaus, turėjusio karts nuo karto užmest akį į saugioj, na, bent jau kaip Tony atrodė, vietoj atostogaujančią, o gal tikslingiau sakyti besislapstančią jo sužadėtinę, kaip tyčia tądien pas Dakotą neužėjusio, ir nugirsta žinia, jog ji pašauta, visiškai vyrą sugniuždo, jis negali tuo patikėti, todėl dar tą patį vakarą sėda į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir skrenda pas savo moterį, tačiau randa ją ligoninėj ir, rodos, tampa nesavas, kai visai netrukus jos gyvybė užgęsta jam ant akių. Jeigu prieš tai jį kurstė kerštas dėl Sibylle, tai nuo to momento vyras pradeda nešt kryžių, jo bene galutiniu tikslu tampa surast tą piece of garbage ir nudėt - žino, kad šįkart nebepagailės nei jo, nei jo raudongalvės, akis už akį, kaip sako, tik atsilygins su kaupu. Leidęs sau kurį laiką gėdėti, ko metu tampa visiškai apgailėtinas, Tony vis tik pagaliau suima save į rankas, susitvarko, su kolegų pagalba sugrįžta į darbą, tiesa, reputaciją atitaiso ne per vieną dieną ir tas procesas dar vyksta iki šiol, tačiau šitaip nukreipia mintis nuo kitoj valstijų pusėj paliktos Sibylle, su kuria, nors ir žadėjęs jai beatodairišką paramą bei rūpestį, po lemtingos dienos nepalaiko jokio kontakto, ir nuo po žemėm atgulusios Dakotos su vaikučiu. Negana to, vyro galioj vėl atsiranda resursai, kuriais naudodamasis gali susekti Turnerį. Bent jau taip pasirodo iš pradžių, nes laikui bėgant paaiškėja, jog tai padaryti nėra taip paprasta. Vis aršiai puoselėdamas slėpti mėginamą pyktį, Tony nenuleidžia rankų net ir prabėgus metams, palaiko viltį, kad išauš ta diena, kai pagaliau suras jam šitiek skausmo sukėlusį žmogų ir galės jam atsilygint tuo pačiu. O kur dar it iš dangaus nukritus žinia apie Sibylle vestuves - instinktyviai atsisako šiose dalyvauti nenorėdamas kankint nei savęs, nei merginos, nors, neslėpkim, kyla siaubingai didelė pagunda vėl išvysti tą raudonplaukę ir jos būsimąjį gražiai perspėt, bet paskutinį akordą visgi nulemia viltis, jog puotoj ras ir savo ieškomą porelę. Taigi vedamas ir keršto, ir labai siaubingo savanaudiškumo, didžiąją dieną Donovan atsiranda prie bažnyčios. Kostiumuotas, tvarkingas, už diržo slepiantis ginklą. Iš pradžių dvejoja, ar išvis turėtų leist kam nors suuost apie jo buvimą čia, tačiau nugali ne tiek blaivus protas, kiek širdies balsas, nejučiom pro minią besirenkančių svečių nuvedęs prie nuotakos kambarėlio. Tyliai pabeldęs, nelaukęs atsakymo jis užeina vidun ir o dieve kaip suspaudžia jam širdį pagaliau išvydus Sibylle. Nors kojos tampa švininės ir liežuvis neapsiverčia ištart nė žodžio, Tony veide pasirodo šilta, bet nežymi šypsena ir vyro žvilgsnis, lėtai tyrinėjęs įstabią merginos suknutę, sustoja ties šitiek išsiilgtu jos veidu.

Minutė po minutės ir Sibylle jau suka mint, jog greitai ateis ta akimirka, kai turės išeit iš kambarėlio ir padaryt tai, ką turi padaryt subrendusi pana - pasakyt taip ir prisigert iki žemės graibymo, kad nereikėtų atsimint pirmosios nakties. Tačiau tokias mintis pertraukia beldimas į duris ir kiek prisimerkusi, mergina pasisuka į šių pusę, kai į kambarį įeina Donovan, visas tvarkingas ir.... gyvas. Tada mergina susimėto, o jos veide atsiranda tai susirūpinimas, tai šypsena, tai pasimetimas, o galų gale labai didelė baimė.Ne dėl savęs, ne dėl vestuvių, o dėl dviejų svečių. Papurčiusi galvą, mergina skubiais žingsniukais prieina prie jo ir uždaro duris, kad, neduok Dieve, kas nors jo nepamatytų ir netgi pasivargina šias užrakint, o raktą suspaudžia kumštyje. Ne, baikit, neprievartaus ji jo. Tiesiog nori užkirst kelią bet kokiems kvailiems jo veiksmams, kurie galėtų sugriauti jos svarbiausią dieną. Pasisukusi į vyrą, ji vėl greitai šypteli, viduj atsiranda beprotiška sumaištis, norisi jį apkabint, tačiau protas aiškiai sako, kad jei jį palies, tai prie altoriaus nenueis.
- Tony, - pradeda ji vos ne svajingu, šiltu balsu, stengdamasi paslėpt buką šypsena nuo veido, - Ką tu čia darai? - kiek pasimetusiu, beviltišku balsu paklausia ji, akimis narstydama jo veidą ir atsitraukdama per žingsnį, kad galėtų šį įdėmiau nužvelgt. Juk nematė jo gerus metus ir kad ir ką jam vis dar jaučia ar ko nejaučia, vis vien norisi jį įdėmiai nužiūrėt.

Neprievartaus? Kodėl ne? Gi būtų jau laikas gal jai atsilygint? ;/ Dievaži, būtų galėjęs Tony taip tiesiog ir stovėt ir be perstojo žiūrėt į tarsi iš pasakos nužengusią Sibylle, jei ne staiga išsiklaidę kerai, kai mergiotė pradeda zuiti aplink kambarį. Nepatikliai merginą nužvelgia, kai ji užrakina duris, tačiau nutyli, mat gerai gali suprasti jos motyvus. Jai atsiradus visai šalia, Donovan už nugaros suneria rankas stengdamasis palaikyt dar kažkokį tai oficialumą, lyg atpirkt netikėtą savo įsiveržimą, tačiau vis tiek niekaip nesugeba nuslėpti nejučiom atsiradusios šypsenos žvelgiant į priešais stovinčios merginos veidą. - Ar ne aš tau sakiau, kad vėl atsistosi ant kojų? - tykiai prabyla su akyse spindinčiom džiugesio ugnelėm, tačiau žvilgsnį nudelbia žemyn vos tik mergina atsitraukia ir paklausia logiško, bet jam siaubingai buku pasirodžiusio klausimo, į kurį atsakyti delsia, mat nė nenutuokia kaip turėtų pranešt, ko čia išties atvyko - kad įvykdytų savo ketinimus. - Aš... turėjau pranešti, atleisk, bet negalėjau praleisti progos tave vėl išvysti, - gal net tylesniu tonu nei prieš tai tarsteli, atsargiai it užguitas šuva pakeldamas akis į merginos veidą, jusdamas siaubingą kaltę, kad po tyrais jausmais slepia šlykštų siekį pasinaudoti susiklosčiusia situacija. - Be to, negaliu tavęs išleist už bet ko, turiu įsitikint, jog jis tau tinkamas, - pašmaikštauja Tony ir sugeba išspausti šypseną, jeigu tai, kaip išsikreipia jo lūpos galima taip pavadinti, tik šįkart toks vypsnis pasirodo ne visai nuoširdus ir siaubingai skausmingas.

Donovan elgiantis taip... va taip, kaip elgiasi mergina kiek sunkiau atsidusta, suneria rankas ant krūtinės ir nužvelgia jo veidą dar įdėmiau, nors veide ir atsiranda šiokia tokia šypsena.
- Taip, tu buvai teisus, kartais pozityvumas nėra blogas dalykas, - linkteli galva ji, jausdama, kaip veide atsiranda bukutės mergiotės šypsena, kuri reiškė tik vieną: Sibylle, kaip kokia pirmokė, savo vestuvių dieną į Tony žiūri meiliau negu į savo vyrą kada nors žiūrės, - Išvyst mane ar juos? - Turėdama omeny seserį ir Turner, prabyla mergina, kiek surimtėdama ir įremdama rimtą žvilgsnį į vyrą. Pajutusi, jog tai kaista tai jaučiasi labai nejaukiai, mergina nudelbia akis į žemę, lyg ir norėdama dar kažką ištart, pasiūlyt jam važiuot namo ir viską palikt už nugaros bent šiandien, tačiau liežuvis taip ir neapsiverčia, ypač, kai vyras pamini jos būsimąjį, - Jis tau nepatiks, todėl net neverta mėgint įsitikint jo tinkamumu, - pradeda ji, sukdama link to, jog vyrui nederėtų čia būti. Kai pagalvoji, Donovan šią akimirką jai tik senas pažįstama, o juk tokių nestatai prieš savo seserį, ir nesvarbu, kad nenustygsti vietoj dėl įvairių emocijų, kurios verda viduje.

Sibylle taip greitai jį perpratus, Tony tyliai, sunkiai atsidūsta. Norėtų gal net merginą pagirt, kad va, pagaliau ji nebegyvena savo susikurtam neaiškiam pasauly ir į viską žvelgia realiau, bet to daryti negali, negali net tiesiai pripažint savo kėslų, mat iš anksto pradeda vyrą graužt ir kaltė, ir gėda. - Norėčiau, kad viskas būtų kitaip, patikėk manim, - nemeluodamas bent dėl šito prabyla. Teisintis nepuola, tačiau ir priminti savo motyvų neskuba, kad ir kaip ten būtų, kas jau kas, bet mergina jį iš visų juodu supančių žmonių teisybės ir atpildo siekį suprasti turėtų geriausiai. Žinoma, skaudu pagalvoti, kokia viso to kaina, bet tai nėra išvengiama ir vienintelis dalykas, kurį merginai jis gali suteikti, yra viltis, nors ir menka, jog lemiamą akimirką suveiks jo žmogiškumo faktorius. Žodžiai apie jaunikį Donovan priverčia silpnai šyptelėti. - Aš čia ne tam, kad pasakyčiau, jog darai klaidą, tą suvokti turi tik pati, - švelniai tarsteli stebėdamas sumišusį jos veidą. Nesiekia susukt merginai galvos kaip įprasta, todėl nusprendęs, jog nebegali čia ilgiau likti ir nebeturi tam reikalo, tiesą pasakius, dabar jau net nebežino, dėl kokios priežasties apskritai sumojo į patalpą užsukti, jis kilsteli smakrą aukščiau ir reikšmingai žvilgteli į Sibylle rankutę su raktu.

Vyrui prabilus mergina nejučia atsidusta, tačiau pasigirsta ir šiokia tokia aimana, kuria Sibylle išlieja savo nusivylimą vyriškiu. Puikiai žino, kad keršto siekimas niekur toli nenuveda, vien iš patirties žino, kad viskas gali baigtis blogai, todėl nejučia nužingsniuoja tolėliau nuo vyro, kelias akimirkas stovi nuo jo nusisukusi, mėgindama sudėliot žodžius, kurie bent kiek paveiktų Tony. Paskutinieji jo žodžiai priverčia mergina susiraukt, tačiau ji nieko neatsako į jo žodžius, mat nemato prasmės: jau ir taip per vėlu kažką sakyt šia tema. Pasisukusi į jį, sugauna jo žvilgsnį, ir kiek kilsteli ranką su raktu.
- Juk tu žinai, kad aš negaliu tau leist išeit iš čia, kol neprižadėsi, jog savo reikalus spręsi už bažnyčios ribų ir neįtrauksi į tai Scarlett, - kalbėdama Sibylle stebi vyrą mąsliu žvilgsniu, lyg ir klausdama jo, kokio velnio jis iš vis čia ėjo.

Kelias akimirkas stebėjęs merginos nugarą, Tony pagaliau atsidūsta ir nudelbia akis. Žino, kad daro negerai leisdamas kerštui užvaldyti jo sąmonę, bet neturi jokios kitos išeities, rodos, viltis kadanors sulaukti teisingumo tampa jo varikliu, mat nieko kito jis gyvenime daugiau nebeturi - Dakota ir vaikas, galėjęs tapti darnaus ir gero gyvenimo garantu, vieną dieną gal net prabudinusiu nuoširdžią meilę, o ne tik prisirišimą, nebegyvi, sesuo nuėjo šunkeliais, darbas nebeteikia tiek malonumo ir azarto, tiesa, pastarųjų savybių praktiškai nebepuoselėja, nes per metus kartu su žmona ir vaiku numiršta ir tikėjimas, jog dar kažkas pasitaisys, negana to, pats skaudžiausias smūgis, tuoj ir Sibylle ištekės, vienintelis žmogus, galbūt galintis suteikt jam kažkiek vilties. Bet senai ji nebe jo, tad kažko tikėtis net neverta. Tony suvokia, kad čia ateidamas elgiasi mažų mažiausiai įžūliai, tačiau sumoja, jog turi parodyt merginai bent šiokią tokią pagarbą ir leist žinot apie tai, ką jis ketina daryti, kad jo veiksmai netaptų tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tik dabar supranta, kad čia nėra nieko garbingo ir išvis pradeda abejoti, ar elgiasi teisingai - ne tik Sibylle, bet ir Dakotos atžvilgiu. Merginai vėl prabilus, Donovan skaudžiai atsidūsta ir nejučiom žengia jos artyn.
- Sibylle, tu to nesupranti, - ne tiek siekiančiu įrodyt savo tiesą, kad va haha eilinį kartą Maddock smegenys neišneša Tony skelbiamų idėjų, kiek paprasčiausiai nuvargusiu, neketinančiu ginčytis balsu prabyla. Išties, yra siaubingai išvargintas visų tų įvykių ir tiki, kad tik pasiekęs tai, ko šitaip nori, tai yra sulaukęs atpildo, galės lengviau atsidūsti ir gyvenimas tarsi magiškai pasikeis, vėl viskas bus gerai, net jeigu keršto įvykdymas nesugebėtų prikelt žmonos. - Ne aš į tai įtraukiau šeimą, ne aš, juk visa tai dėl... - įdėmiai žvelgdamas į merginos akis pusbalsiu kalba, tačiau ūmai nutyla, vos neišpliurpęs, jog tai daro dėl jos. Tikrai, iš pradžių norėjo Turnerio galvos ant kuolo dėl Sibylle negalios, bet dabar, kai jo taikinyje atsiduria ir merginos sesuo, mintis, kad keršto siekia vardan Sib, atrodo mažų mažiausiai juokinga. - Negaliu tau nieko pažadėti, - pagaliau kone šnabždesiu užbaigia ir nusuka akis, paprasčiausiai negalėdamas ilgiau į merginą žiūrėti - per daug skauda suvokti ironiją.

Vyrui žengus link jos, Sibylle atsitraukia atgal, tačiau pajutusi už savęs staliuką, sustoja, įremia žalias akis į vyro veidą, tačiau žvilgsnis neprašo pasiaiškinimo ar kažko, kas išduotu jo jausmus. Maddock tiesiog nori pažado, kad jis nesumaus jos šanso pradėt viską nuo apvalaus nulio, kad sugebės bent šiandien leist Sibylle ir visai šitais santuokai būt pagrindine dienos tema.
- Man ir nereikia nieko suprast, - nukerta mergina kiek griežtokai, išriesdama ryškų antakį ir tvirčiau suspausdama raktą kumštyje, kurį paslepia už nugaros, duodama suprast, kad čia su ja nebus lengva visko išsukt, - Tony... prašau. Neapsunkink visko. Mieste jis bus kelias dienas, turėsi dar daug progų jį sugaut ir atkeršyt, bet aš tavęs maldauju... nesugadink viso šito, - mostelėdama lango pusėn, omeny turėdama motinos taip preciziškai suorganizuotas vestuves, kalba mergina, jusdama, kokia neviltis ją apima vien nuo minties, jog dar pusvalandis ir ji bus kažkieno nuosavybė. Pasąmonėje vėl iškyla pabėgimo planai, tačiau šiuos ji nustumia galvos papurtymu.

Sibylle instinktyviai atsitraukus, Tony sustoja, neketindamas pažeist jos asmeninės erdvės, tiesa, gal kiek susizgrimba, kad merginą atstumia, tačiau pernelyg to nesureikšmina, visiškai pateisina ją - nė neįsivaizduoja, kaip elgtųs jos vietoj, greičiausiai, kad ne taip geranoriškai. Be abejo, kad skaudu jam čia stovėt ir žiūrėt į ją, besiruošiančią tuoj tapti kažkieno, ne tik todėl, jog suveikia sentimentai, kurių niekaip niekaip jam nepavyko ir, ko gero, nepavyks atsikratyti, bet ir todėl, kad jaučia, jog ši santuoka ne jai. Mielai Sibylle iš čia ištrauktų, bet kokią teisę vyras turi tai daryti? Ką gali pasiūlyt jis, ko negali duot prie altoriaus jau nekantraujantis jos išrinktasai? ...būtent. Ir vis tik klausant Maddock paaiškėja, kad ji vienintelė galinti apramint vyriškio širdyje šėlstančią audrą - net jei šią teprislopina, o ne visiškai užmigdo, Sibylle žodžiai palieka aiškų pėdsaką Anthony pasąmonėj ir nejučiom save sugavęs žiūrint pro langą į suruoštą šventę merginai, jis blausiai šypteli. Grąžinęs akis ties mergina, ištiesia ranką į ją ir rūpestingai, atsargiai, it liestų pasibaidyt bet kurį momentą galinčią katytę, suima jos plaštaką ir kilsteli sau prie lūpų, pastarosiomis švelniai brūkšteldamas jos odą. - Neturi manęs maldauti, - tykiai tarsteli, netrukus paleisdamas merginos ranką. Siaubingai nemalonu klausyt Sibylle prašymų, mat pajunta siaubingą kaltę versdamas ją taip daryti. Vaje, kiek nedaug pakanka tam, kad jis pakoreguotų savo planus, kurių šiaip jau klausimas ar būtų galėjęs laikytis, turbūt neleistų širdis sugadinti merginai dienos, kuri kiekvienos panelės gyvenime turėtų būti pati džiaugsmingiausia ir dar visokia -iausa ir taip toliau. Dakota yra Dakota, Sibylle.... na, Sibylle yra Sibylle ir nieko nepakeisi; viena yra pareiga, kita - jausmas. Čiut šyptelėjęs, Tony atsidūsta ir kiek aukščiau kilsteli smakrą lyg ir ketindamas jau eiti, bet vis kažkas neleidžia jam visiškai nuo merginos atsitraukti, o žodžiai, rodos, pasipila patys it kokie tai vaikai, kurių niekaip nesužiūri netikusi auklė. - Negalėčiau "viso šito" sugadint dar labiau nei tai jau padaryta, - neslėpdamas ir net nebandydamas slėpti nepritarimo tuoktuvėms prabyla, tačiau žodžius palydi šiokia tokia šypsena, nenorėdamas įteigti, jog ji dabar pat turėtų viską imt ir mest dėl nežinia ko. Dievaži, jam nereikia nė susipažint su būsimuoju tam, kad pasakytų, kodėl šitas reikalas yra klaida, pakanka pažvelgt į Sibylle akis, kuriose šviečia neviltis - kas jau kas, bet mergina jam lyg atversta knyga.

Turėtų jį išvaryt. Turėtų jam duot kelią, leist eit ir vytis Turner, palikt iš jo tuščią vietą, arba tiesiog... leist jam išeit. Va taip paprastai išeit ir daugiau niekad apie jį negalvot, tačiau viskas vėl grįžta mintyse iki jo, iki jų abiejų. Vyrui suėmus jos ranką, mergina nejučia susigūžia, lyg jo prisilietimas gali sukelt audrą, viską sugriaut ir vėl palikt ją vieną tvarkytis su visais padariniais, tačiau viskas tetrūksta akimirką, ir, Donovan paleidus jos lapcę po mažo bučinuko, Sibylle kitą ranką taip pat paslepia sau už nugaros. Jei būtų galimybė, atsitrauktų dar toliau nuo jo, mat net buvimas šalia ir jo balsas, žodžiai drasko ją, skaudina ir vėl atveria, rodos visai neseniai, užsitraukusias širdies žaizdas. Nudelbusi akis į žemę, Sibylle laukia momento, kol galės atrakint duris ir jį paskutinį kartą palydėt žvilgsniu nueinantį, tačiau paskutiniai jo žodžiai priverčia pakelt žvilgsnį, kuris akimirkai parodo, kokią skirtingų emocijų bangą sukelia jo žodžiai, atsiranda net šioks toks priekaištas, kad "štai, stovi, šneki, supranti, kaip to nenoriu, bet nieko nedarai, kad viską sustabdytum".
- Kas jau kas, o tu turėtum tylėt šiuo klausimu. Aš nesiruošiu dešimt metų laukt kol kas nors sugalvos, kad jau metas arba viską užbaigt arba kažką mėgint daryt, - prabyla ji ganėtinai aštriai, nemėgindama užslėpt žodžių po jokia vaikiška šypsena, norėdama nors kiek jam įkast, - Tas žmogus net neprašomas buvo su manimi kai man to reikėjo. Tai jis manęs laukdavo po mankštos ir kiekvieną kartą pabrėždavo, jog darau progresą, galų gale, jis tiesiog buvo, nesvarbu, norėjau to ar ne... Laimingų pabaigų nebūna, todėl atleisk, kad užaugau, ir supratau, kad nebus tokio, kuris mane taip mylėjo ir mylės kaip jis, - Sibylle nežino kodėl sako tokius žodžius, kodėl pabrėžė jo buvimą šalia ir kam iš vis išdėsto savo mintis garsiai. Rodos, ji dar kartą sau primena kodėl pasirinko savo jaunikį, o ne ką kitą. Tačiau su paskutiniais žodžiais vėl įsivyrauja tyla, o tuo pačiu emocijos grįžta į savo vietas, palikdamos žalias akis ganėtinai romias. Veide prabėgus greitai šypsenai, mergiotė atsitiesia, sumirksi, taip suvaldydama šiokias tokia ašaras, ir praeina pro Tony. Pasiekusi duris, šias atrakina ir kiek praveria, - Manau, kad tau reikia išeiti, - Oi, kaip Sibylle nenori, kad jis išeitų, kaip ji nori neišleist jo, tačiau.. nebėra tokioje pozicijoje, kad galėtų kažką pakeist savo įnoriais ar žodžiais. Ji ir vėl pasileidžia pagal srovę, stipriau suspausdama durų rankeną, mergina kiek kilsteli smakrą ir tiesiog.... laukia.

Klausydamas pelnytų Sibylle priekaištų, Tony nė per žingsnį nesitraukdamas ramiu veidu stebi kalbančią merginą, nors jo žvilgsnyje atsispindi širdy vyraujančios audros. Nori pasakyt, kad viskas nėra taip paprasta, kaip jai atrodo, buvo siaubinga galybė priežasčių, dėl kurių juodu negalėjo būti kartu, jų daug yra ir dabar, viena jų, pati akivaizdžiausia, faktas, jog Maddock prieš jį stovi su vestuvine suknele, už kelių minučių sakysianti "taip" jos nenusipelniusiam vyrui, bet negali jis net praverti lūpų, kuriose tuoj nušvinta kaltas, siaubingai kaltas šypsnis. Jaučiasi kvailai, nes ne pirmą kartą sugauna save ir merginą tokioj situacijoj. Žinoma, galėtų pradėt teisintis, išdėstyt viską iš savo perspektyvos, atskleist, kad po Dakotos mirties kurį laiką išvis nebuvo kaip žmogus, o sveiką protą jam apskritai palaikė tik butelys alkoholio ir keršto planai, bet kam gi to reikia? Nesiekia sulaukt kokio tai gailesčio, o netrukus net pritūksta pretekstų, kurie akintų tuo klausimu išliet širdį. Tyliai išklausęs Sibylle ir vengdamas prabilti pirmas, Donovan žvilgsniu paseka pasijudinusią merginą, o jai aiškiai signalizuojant, jog vyriškiui metas išeit, jis žengia durų link, tačiau užuot pasielgęs protingai, delną įremia į duris ir jas užtrenkia. - Nesakyk, net nedrįsk sakyt, kad jis tave vieną dieną galėtų bent iš dalies tave mylėti taip, kaip visad mylėjau aš, - tykiai sušnabžda ir rasdamasis visai visai arti merginos, įremia žvilgsnį į žalias jos akis. Skaudu vien suvokt, jog Sibylle taip mažai apie Tony galvoja, kaip ji išvis leidžia sau lygint tai, kas buvo tarp jųdviejų su tuo, kas yra tarp jos ir to stuobrio?

Priežastys, priežastys, priežastys... jei labai nori, jų gali atsirast šimtai, tūkstančiai, tačiau ką realiai jos šiuo momentu gali pakeisti? Ar jos atsuks laiką? Ar jos privers pamiršt tam tikrus laiko tarpus? Ne. Jos tiesiog pradės sklandyt ore kaip priminimas apie visas kliūtis, kurios buvo pasitaikiusios jų kely iki šiol. Vyrui taip ir stovint vienoj vietoj ir šypsantis kaip bukam daiktui, mergina kantriai laukia. Rodos, girdi kaip jis pajuda, kaip jo batai paliečia grindis, tačiau vietoj to, kad pamatytų jį praeinantį pro šalį kaip eilinį nepažįstamąjį, akimis pagauna jo delną, įsiremianti į duris ir šias užtrenkianti. Paleidusi rankeną, mergina įsitempia, nukreipia truputį pabaidytą, pasimetusį žvilgsnį į jį, o tarp tų emocijų matėsi šiek tiek pasididžiavimo, kad pirmą kartą jis turi kiaušus ir nepasiduoda.
- O tu nedrįsk vėl visko apsukt taip, kad aš jausčiausi kalta, - pirštu besdama jam į krūtinę atkerta ji, - Jei tikrai būtum mane mylėjęs taip, kaip kad sakai, mes tikrai nestovėtume čia, man nereikėtų eit prie altoriaus, o tau nereikėtų bene pirmą kartą pasakyt, jog kažką man jautei, - pareiškia mergina, vos ne kiekvieną savo žodį palydėdama piršto bakstelėjimu. Rodos, nuo kupros nusirita našta išsakius savo jausmus ir visas mintis, kurios gulėjo lyg akmenys. Kiek lengviau atsidususi, mergina per akimirką, kaip visada, lyg ir sumąžta vyro šešėlyje. Lėtai patraukusi ranką, mergina šias suneria ir kiek nunarina galvą. Na.... life is life.

Šioj situacijoj kaltų ieškoti neverta, nes jie abu dalinasi vienodą kaltę. Negi ne? O kaip tie kartai, kai Sibylle mėgino nuo vyro bėgt, žaidė kažkokius katės ir pėlės žaidimus, kol galiausiai susivokė savo jausmuose tada, kai tapo per vėlu? Gal išvis nejautė ji jokios meilės, tik pavydą? Nepamirškim ir mergiotės planų sugriaut Anthony gyvenimą, ką, beje, jis jau pamiršęs ir niekuomet negalėtų merginai to prikišti. Donovan irgi ne šventas, bet tai tik proves my point. Ką daro, vyras nežino. Rodos, ne jam dabar aiškint Sibyllei gyvenimo tiesas ir vien savo pasirodymu griaut visa tai, ką ji per pastaruosius metus susikūrė, negana to, ne verbuot jos pabėgti čia atvažiavo, bet įvykdyt tai, ko šitiek ilgai siekė - bėda ta, kad nebėra tikras ko nori, ypač kai ramybės neduoda pasižadėjimas atkeršyt už Dakotą, tapęs bene jo tikslu. Kas kad niekad jos nemylėjo? Jaučia kaltę ir dėl jos, ir dėl vaiko gyvybių, gi jei ne Tony, mergina dar po šiai dienai būtų gyva. Bet dabar, klausant prieš jį besidraskančios Maddock, griūva absoliučiai visi vyro įsitikinimai ir be suvokimo, jog patį pirmąjį kartą garsiai pareiškia mergiotę mylįs, supranta dar ir tai, kad jos nori, o šios kelios likusios minutės - paskutinis šansas tai jam pasiimti. Žengęs dar arčiau, visiškai sumažindamas atstumą tarp jųdviejų kūnų, Anthony uždeda delną ant merginos kaklo ir nykščiu paglosto jos žandikaulį, nori nenori priversdamas kiek pakelti veidą. - Po velnių, tu puikiai žinai, ką aš tau jaučiau ir ką vis dar jaučiu. Nebesi naivi mergaitė, turi suprast, kad laimingų pabaigų nebūna, nebent jas susikuri - o to tu nepadarysi, jeigu pasirinksi eiti tuo keliu, - omeny žinoma turėdamas gyvenimą su nemylimu, kiek griežčiau sumurma, giliu žvilgsniu stebėdamas sumišusias Sibylle akis ir veidą, tarsi jau vien tuo galėtų ją užburt ir įtikint, kad pasirinkimas plaukt pasroviui yra prastas sprendimas.

Negi reikia pradėt dėstyt jo darbus? Jo veiksmus, kurie galima sakyt ir nukreipė Sibylle link ten, kur ji ir atsidūrė? Negi ne jis pirmas sumanė pradėt viską velt kaip žaidimą? Negi ji buvo pirmoji, kuri pradėjo kurt įtampą? Taip kad... shush. let the bygones be bygones. Vyrui priartėjus, Sibylle stovi lyg įkalta, melsdama visų, kas danguje, greičiau viską sutvarkyt, kad galėtų nevaržoma ir be jokios sąžinės graužaties eit prie altoriaus, tačiau tokias mintis nuveja vyro prisilietimas. Akimirka nenori pakelt veido į jį, tačiau kūnas pats pasiduoda ir Maddock, nori nenori, pakelia akis į vyrą.
- Ir ką tu man siūlai? - tyliai sušnibžda mergina, po ganėtinai rimtų ir griežtų jo žodžių, - Pamest užtikrintą, pastovų, ramų gyvenimą ir mestis į... ką tiksliai? - beviltiškumas tiesiogine to žodžio prasme atsiranda tiek jos balse, tiek veide. Norėtų, labai norėtų viską pamest, tačiau būkim realistai, mergina nebe nori rizikuot kažkuo, kas būtų pastovu į nežinomybę, ypač kai Anthony eina tom pačiom kortom: "daryk kaip sakau aš ir viskas bus gerai, nors, srry, gali būt biškiuką nesklandumų".

Sibylle žodžiai priverčia dar kartą savęs paklaust, ką jis čia mano darąs, tačiau žvilgsnis nesudreba, vis dar laikosi įbestas į merginos akis tarsi ieškodamas jų dugne to, kas jį šitaip ilgai viliojo, o ranka nė nepajuda nuo jos kaklo, pirštai iš lėto nuslysta iki jos sprando. Išties, ką Donovan gali jai pasiūlyt? Kur išvis garantija, kad merginai jo paklausius ryt niekas nepasikeis: nei jausmai, nei ketinimai? Va kaip būna. Bet geriausia dalis? Maddock dabar yra analogiškoj situacijoj, į kokią metai atgal ji pastatė vyrą - ketinantį vesti ir priverstą pasirinkti tarp Sibylle ir tos, kurios nemyli, bet su kuria galėjo turėti ramų ir užtikrintą, stabilų gyvenimą. Tai priverčia vyro lūpose atsirasti liūdnam šypsniui, o jo išraiška, rodos, taip ir gaili mergiotės, maždaug, o vaikeli, į ką tu čia papuolei. Tony palinksta arčiau merginos veido, nenutraukdamas jųdviejų akių kontakto, galėdamas stojusioj tyloj net girdėti ir justi jos širdies plakimą ar kvėpavimą. - Tikiuosi supranti, kad daugiau tokių momentų nebebus, kad nematysi manęs ir nematysiu tavęs, kad čia paskutinis kartas, kai galiu tave šitaip liesti, kad... kad negirdėsi daugiau mane sakant, jog tave myliu. Myliu nuo pirmo sykio tave pamatęs, myliu ir dabar, nepaisant viso to, kas buvo, - tyliai šnabžda, nejučiom sugaudamas laisvąją ranką atsiduriant ant merginos liemens, - jeigu nori, kad išeičiau, pasakyk ir tuojau pat dingsiu iš tavo gyvenimo, - tykiai sumurma. Nebeketina žaist ir kad ir kaip stipriai draskytų šventvagiškas noras dar sykį pajust merginos lūpų skonį, pakaks tik vieno jos žodžio tam, kad Donovan suvisam paliktų ją ramybėj.

Kai Tony buvo tokioj situacijoj, prisiminkim, ką jis pasirinko. Būtent. Jis pasirinko galimybę turėt pastovų, ramų ir... paprastą gyvenimą. Kodėl dabar Sibylle negalėtų to padaryt? Kodėl turėtų statyt jausmus, o ne protą, kai pastarieji ją tiek kartų sudegino? Galų gale, galėtų pasirinkt gyvenimą begėdiškai turtingo vyro pašonėj, turėtų viską, apie ką tik užsisvajos, na, beveik viską, o eidama su Donovan ji realiai turės tik jį. Akimirka stebėjusi jį kaip pirmokė stebi vyresnį mokinį, mergina tyliai stebi šnekantį vyrą. Dabar jie literally stovi kryžkelėje, kurioj turėjo stovėt daug seniau. Vyro rankoms atsidūrus tiksliai kur ir reikia, kad mergina pabustu iš savotiško letargo, Sibylle ganėtinai naglai apsikabina jį per liemenį ir prisiglaudžia prie jo, atremdama žandą į jo krūtinę.
- Prieš daugiau nei metus aš tau sakiau, kad eisiu su tavim ten, kur tik norėsi, kad noriu būt tavo ir tik tavo, - pradeda ji gan tyliai, stebėdama duris, o padariusi pauzę, pakelia smakrą taip, kad galėtų matyt vyrą. Atsidususi, ji kiek atsipalaiduoja ir liūdnai nusišypso, viduje nusikeikdama, - O šį kartą dar noriu pridėt, kad nenoriu, jog išeitum, - ganėtinai kaltu, paspirto šuniuko žvilgsniu įsistebėdama į vyrą prabyla mergina su kiek lūžtančiu balsu, jausdama, kad gerklę kažkas suspaudžia, o akis prisipildo ašarų. Turbūt vien dėl to vyrą stipriau apkabiną ir, jei įmanoma, dar labiau prie jo prisiglaudžia.

Niekas netrukdo Sibylle galutinai iš savo gyvenimo išmest Tony, bet būkim biedni, užtat teisingi, dažniau ji klauso širdies užgaidų, o ne racionalaus proto balso, kuris kaip tik dabar turėtų sufleruoti, jog vedybomis užsitikrintų ne tik finansinį stabilumą ir sau, ir savo anūkams, bet užsitarnautų ir motinos malonę. Tai tik patvirtina merginos veiksmai ir žodžiai. Pastarajai prigludus prie vyro krūtinės, jis stipriau tą trapią ir gležną būtybę apkabina, net jei vienu momentu nė nesuabejoja, kad tuojau turės Sibylle paliepimu iš čia dingt lauk. Išgirdęs lemiamą verdiktą, nežymiai šypteli - nors viduje begėdiškai džiaugiasi, negali nė įsivaizduoti, kaip merginai sunku priimti tokį sprendimą, todėl kas jam belieka, jei tik ne stipriau glėby suspaust Maddock ir pradėt glostyt jos plaukus. - O aš ir nenorėjau išeit, bent ne be tavęs, - tykiai sušnabžda. Nors yra pasiruošęs ją apkabintą laikyt tiek, kiek reikės, kad ji nurimtų, vis tik pro pravirą langą išgirdęs palengva užgrojant vestuvinį maršą, jis vos vos atsitraukia ir sugavęs Sibylle žvilgsnį, sudeda delnus ant jos skruostų. Jausdamas širdį užpildant euforijai, kurią kažkiek neginčijamai tramdo lauke skambanti melodija, Donovan įsistebeilija į merginos akis, vien žvilgsniu klausdamas, ar ji pasiruošusi, ar ji tikrai pasiruošusi visą tai palikt užnugary ir pajudėt masinančios nežinomybės link, tik šįsyk kartu su Tony.

Viskas vyksta kažkaip... keistai. Niekad negalvojo, kad stovės su Tony žinodama, kad dabar jie bus kartu, kad viskas, kas blogiausia, jau praeityje. Pajutusi jo glostymus, mergina bene pirmą kartą per šią dieną nusišypso, - O jei būčiau pasakius eik... būtum taip ir išėjęs? - kiek prisimerkusi, su šypsena veide paklausia mergina, atitraukdama galvą nuo vyro krūtinės. Tik šypseną greitai nupūčia išgirstos melodijos aidai. Kiek susirūpinusiu veidu, ji pažvelgia link lango, tačiau į šį ilgai nežiūri, mat akys vėl susiduria su Donovan veidu. Viena ranka mergina nuo plaukų pašalina nuometą ir šį numeta kažkur už nugaros ir valiukiškai šypteli, duodama suprast, kad yra sudėliojusi visą pabėgimo planą. Niekam nesiafišuos, niekam nesirodys ir tyliai abu išvažiuos.

Sugavęs merginos šypseną, Donovan ir pats nesusilaiko nešyptelėjęs, vis tik lūpos pamažėl sugrįžta į daugiau mažiau tiesią liniją po Sibylle klausimo, į kurį atsakymo taip ir neduoda, mat ne tik, kad nesumoja kaip geriau prabilti, bet ir juodu pertraukia lauke skambėti pradėjusi melodija. Būtų pasakius išeit, jis būtų išėjęs. Ne todėl, kad yra bestuburis ir panašiai, ne todėl, kad susitaikytų ramiai su likimu, bet paprasčiausiai todėl, kad nenorėtų kelt merginai dar daugiau skausmo plėšydamas jai širdį. Tačiau tai nebeaktualu. Maddock vargiai liūdint, jis akimis palydi skriejantį užnugarin merginos nuometą ir puse lūpų šypteli supratęs, jog vis tik nelaimės, vargai ir kitos nesąmonės, tarp kurių ir šis išbandymas, nepalaužia jos dvasios ir prieš vyrą stovi lygiai ta pati Sibylle, kuri jį absoliučiai apžavėjo. Rodos, pamiršęs net pradinius savo ketinimus, nieko nebelaukdamas Tony stveria merginą už rankos ir kartu žengia durų link, tačiau jau galėdamas rankeną kone ranka pasiekti, jis staiga sustoja ir atsisuka į Sibylle, trukteli ją į save ir be jokių preliudijų įsisiurbia jai į lūpas - pasiutusiai aistringai, taip, tarsi nieko daugiau ir nebūtų laukęs ar norėjęs. Kelių gerokai per trumpų, kaip jam atrodo, akimirkų bėgyje už praviro lango kilęs šurmulys priverčia Donovan kiek atsitraukti. Vienam delne spausdamas merginos rankutę, kitu kone saviniškai laikydamas jos liemenį, Tony suglaudžia jų kaktas ir gaudydamas Siby žvilgsnį valiukiškai šypteli. - Dingstam iš čia?

O kokio velnio Sibylle turėtų būt rami? Anthony ją ištraukia iš tiesiog egzistavimo būsenos, rodos, primena, ką reiškia gyvenimas ir aplamai, buvimas savimi. Turbūt dar niekada gyvenime nebuvo tokia laiminga ir tikinti šviesia ateitimi. Tony pajudėjus durų link, mergina kiek kilsteli padurkus, pasiruošia bėgimui, tačiau jau kitą akimirką atsiduria jo glėby ir pajaučia taip seniai bučiuotas, literally išsvajotas jo lūpas. Atrodo, kad šito bučinio mergiotė niekad nenutrauks, tačiau sujudimas už lango daro savo ir mergina, tik vyrui atsitraukus, pakreipia veidą į šurmulio pusę. Šyptelėjusi, ji vėl susitinka vyro akis ir valiukiškai prikanda lūpą, tiesiog degdama iš noro viską viską palikt už nugaros, - Dar klausi, - tyliai sušnabžda mergina, permesdama ranka per jo kaklą. Iš vis, negi tikrai niekas nesitikėjo, kad ji taip ir nepasirodys prie altoriaus?

Sulauktas atsakymas priverčia vyro veide atsirasti šypsenai. Gerai supranta, kad kelias sekančias valandas netils merginos telefonas ir dar ilgai visi kalbės apie tokį jos sprendimą, bet tuo Anthony šią akimirką nesirūpina, leidžia sau manyt, jog iš dalies ją išlaisvina nuo visos šitos beprotybės - apie tai byloja jau vien faktas, kad Sibylle bėga su šypsena. Akyse spindint beprotiškam džiaugsmui ir jauduliui, jis pakšteli jai į nosytę ir laikydamas merginą už rankos išsiveda ją iš patalpos, sparčiu žingsniu traukdamas koridoriumi išėjimo link. Grįžtelėjęs per petį, sutinka kitam gale visiškai apšalusia mina stovinčios, kaip spėja, vyriausios pamergės akis ir nesusilaikęs vyras sukikena, jausdamasis gyviau nei bet kada gyvenime. Žvelgdamas į tai kaip į neįprastą, bet siaubingai įdomų žaidimą - ne Sibylle, o visą šitokį bėgimą - jis su plačia šypsena išveda merginą iš pastato. Dabar nesirūpina nei pasekmėm, nei absoliučiai niekuo. Gal tai ir bus naujas lapas, visai nauja pradžia, kurios jiedviem reikia. Pasiekęs mašiną, atveria Maddock dureles, padeda jai su visais jos sijonais tvarkingai įsėsti, ir netrukus atsiduria už vairo, tačiau prieš užkurdamas variklį, Tony negali nepakelt akių į pabėgusią nuotaką, ant kurios skruosto uždeda delną ir palinksta artyn trumpam greitam bučiniui, tokiam, kokiu galėtų ją bučiuot nors ir visą likusį. Tuoj atsitraukęs, Donovan atsitiesia ir per galinio vaizdo veidrodėlį įvertina tolumoj gerai matomą situaciją ir kilusį erzelį. - Pažiūrėk, kokią sumaištį sukėlei, - nusijuokdamas tarsteli ir sulig tuo pasuka raktelį degimo spynėlėj bei praktiškai tą pačią akimirką spusteli gazo pedalą ir Tony su Sibylle ride off into the sunset, basically pasiųsdami visus likusius už jų ant poros raidžių. The end. :')