Bellamy niekada nemėgo savo vardo ir tai turbūt yra priežastis kodėl visada prašė ir prašys į jį kreiptis pavarde. Prancūziškai jo vardas reiškia "gražus draugas" tačiau nei grožio, nei draugo pas jį niekas neras, na, apart jo motinos. Įkritęs į bibliotekos krėslą, Montague pasideda šalia raudonmedžio lazdą ir kiek patogiau atsilošia, rankas permesdamas per ranktūrų šonus. kiek atisdusęs, vaikinas, nors save dažnai laiko eiliniu vyru, nuleidžia savo žvilgsnį į pėdas ir susiraukęs užverčia galvą. Nuo mažumės žinojo kad jis neveikia taip kaip kiti, vien faktas, kad tarnų vaikai niekada su juo nežaisdavo privertė Bellamy užsisklęsti savyje ir tiesiog gyventi už uždarytų durų. Dienas leisdamas knygų arba motinos draugyjoje Montague stengėsi susigyventi su likimo neteisingumu - jauniausias Montague palikuonis, 17 jau turėjęs visą Bordo grafystę po savo delnu gimė raišas ir vien dėl to daug kam atgrasus, ką jau kalbėti apie dailiosios lyties atstoves. Pradėjęs eiti į pokylius netruko pastebėti kad į kompaniją jam vis papuola tai netekėjusios, jau savo laiką pražiopsiojusis ir tiesiog atgrąsios moterys, kurioms pakeliui tik į vienuolyną, tad mieliau savo laiką leisdavo diskutuodamas su vyresniais vyrais apie politiką ir karą, užsieny ir sukilimus, taip gan greitai susirasdamas reikiamų pažinčių, kurios, deja, greit nutrukdavo, kai po vakarienės jų namuose tema pasisukdavo apie vedybas: nuliūdęs žvilgsnis, gūžtelėjimas, taurė vyno, frazė apie jo "galimybes" ir "šansus" pratęsti giminę etcera etcera ir pasiūlymas pratęsti pokalbį rytoj, o tas rytojus niekad ir neateidavo.
Tada Montague keliavo ir keliavo daug, kol galiausiai reikalai ir jo didelė riekė žemės privertė grįžti. Negali sakyti, buvo gerą vėl kvepuoti šiltu namų oru, būti po mėlynu dangum, tačiau Bellamy mintis visada niaukė noras sukurti šeimą arba tiesiog turėti kažką, su kuo vakare galėtų tiesiog... pabūti vienu du tyloje. Tačiau dienos bėgo ir toliau, Bellamy nebesitikėjo kažko stebuklingo ir todėl ramiai sau susikūrė rojų žemėje - tarnai jo engalios jau nepastebėjo, tarnaitės buvo laimingos nes niekas nelenda į akis, žmonės laimingi nes mokesčiai nespaudė, o Bellamy atrado džiaugsmą tame, kad jo aukso ištekliai didėjo dėl protingu žingsnių ir sutarčių, kurios per porą metų pavertė jį norimiausiu jaunikiu, kurio, aišku, niekas niekada didmiesčiuose nematė. ir viskas kaip ir ėjosi gerai, jau galvojo pasigauti kokią šionykščią mergiotę iš prasiskolinusios senos giminės ir kažkaip susikurti tą asmeninį gyvenimą be knygų, kai gavo iš motinos laišką ir netgi ne vieną, aiškinančius situaciją ir protingai dėstančius faktus ir pliusus (aišku, minint ir minusus, nes motina savo jauniklį pažįsta kaip nuluptą) ir po ganėtinai inirtingų laiškų rašymų pas Bellamy planuose įsipaišo nuotaka, aišku, pavainikė, tačiau merginos kilmė jau ir taip vieša paslaptis, o pajudinus reikiamus žmones tam tikrose vietose ir kilmės dilema bus išspręsta, nors Montague svarbu ne pavardė, o kraujas, kuris teką būsimos jaunosios venomis - kad ir kaip senoviškai tai skamba. Kiek atsidusęs, bellamy nužvelgia vaizdą pro langą. Akimirkų bėgyje turi atvykti naujoji namų šeimininkė tik Bellamy jos nepasitiks tarpdury, geriau palauks jos bibliotekoj, met nėra nei reikalo, anei noro gąsdinti panelės su montague signature kanopomis, kurios sėdint nesiskiria nuo kitų žmonių - duok Dieve moteriškei bus šokas ir šioji mieliau leis laiką atskirai nuo būsimo vyro, o po kiek laiko... bus kaip bus.

Sevigny visuomet jautėsi esanti ne savo vietoje. Visada gyveno dvare, visada turėjo tarnaičių ir kompaniją leisdavo tarp kitų kilmingų vaikų, bet kažkas visad buvo ne taip, su ja nebuvo elgiamasi taip, kaip su kitais, ir nors iš esmės jai buvo suteiktos visos įmanomos geriausios sąlygos, velniava, ji jautėsi kaip balta varna. Tai, kad kažkas atrodo kaip antis ir gagena kaip antis, todėl greičiausiai yra antis, Sevigny atveju negali būti patvirtinta kaip aksioma, nes nors ir atrodanti kaip kilmingoji, nors ir gyvenanti kaip kilmingoji, ji, vis tik, tokia nėra, niekada nebuvo ir kažin ar bus. Buvo nuo mažumės lepinama ir tėvą savo matė ne kaip tėvą, o tiesiog kaip kažką, kas jai gali suteikti tam tikras sąlygas ir realiai nieko daugiau, neturėdama daug proto nesibaimindavo šiam kažką aštriau atsakyti ir būtent vieno tokio protrūkio metu jam tyčia netyčia išsprūdo žodis pavainikė, nuo tada mergiotei taip ir priaugęs. Savo kilme nesidomėjo ir domėtis niekada nenorėjo, buvo šlykštu net pagalvoti, kad jos motina galėtų būt, pavyzdžiui, kekšė ir panašiai, vis tik tėvo pavardės Yasmine niekuomet negavo ir dėl to pikti liežuviai visada plakdavo, o visos paskalos pasiekdavo merginos ausis. Tiesą pasakius, žinia apie santuoką, nors tėvo pranešta gan atgrasiai ir pristatyta kaip liepimas krautis mantą ir nešdintis lauk, merginą tam tikra prasme nudžiugino. Jos kilmė ir tėvo praeities klaidos tai vieša paslaptis, bet vis tiek ji nusprendė į santuoką žvelgti kaip į galimybę viską pradėti iš naujo, turėti šansą atversti švarų lapą, tuolab, kad pakankamai ilgai trukęs romanas su vietiniu kilminguoju nenusisekė, o merginos sužadėtinį puošia gerai žinoma Montague pavardė ir vienų turtingiausių kraštų Prancūzijoje valdytojo titulai. Taigi kur minusai?
Namus palikti merginai stebėtinai paprasta, su šiais, kaip ir su tėvu, neturi jokio emocinio ryšio, niekas jos ten nelaiko, o iš šiokios tokios karietos, atgabenusios ją ir jos mantą į dvarą, kurios šeimininke jau faktiškai tapo, ji išlipa net su šypsena veide, kurią santūriai sutramdo pasitikta rezidencijos tarnų ar kad ir kas ten ją turėtų sutikti. Girdėjusi begalę istorijų, kaip jos bendraamžės suvedamos su kilmingais žemvaldžiais ar gerokai aukštesnėje hierarchijos piramidėje esančios pakopos atstovais, ji, nors ir turėjusi svajonių bei vilčių, kad tėvas jai parūpins tikrai gerą vyrą, nebūtų galėjusi pagalvoti, kad jai taip nuskils, tiesa, nors ir sužinojusios apie Sevigny jaunikį kai kurios kilmingos mergiščios net neslėpdamos juokų po delnais atvirai krizeno, pati nieko apie Montague vyresnėlį negirdėjusi ji į pašaipas nekreipė dėmesio, krūtinėje kirbėjęs ir graužęs nerimas dėl jaunikio pranyksta vos išvydus jo rezidenciją. Tiksliau, savo rezidenciją, niekuo nenusileidžiančią Dupond dvarui. Žalio velveto suknele šluodama sau žemę po kojomis, šviesiaplaukė grakščiu žingsneliu nuseka paskui vieną iš tarnaičių, lydinčią ją susitikti su savo vyru. Tiesą pasakius, pasirodo šiek tiek keista, kad pastarasis nepasitinka merginos atvykstančios tarpdury, tačiau to Sevigny stipriai nesureikšmina. Net spurdėdama iš nekantrumo ir jauduliuko, pro specialiai jai pravertas duris mergina įžengia į biblioteką, prieš tai susiėmusi ir nustojusi grąžyti rankas, kuriomis dabar suėmusi suknios kraštus, ji šiuos lengvai patraukia į šoną atlikdami mini reveransą po to, kai akylas žaliaakės žvilgsnis sugauna vienintelio bibliotekoje sėdinčio asmens akis.

Pirmos laukimo minutės nėra tokios jau baisios, bet bėgant laikui pradeda kilt klausimai, kur buvusios kur atsiranda ir baimės - gal visgi reikėtu ja pasitikt tarpdury? Bet jei jau taip norisi sugadint visą deal, tai gal aplamai reikejo pirmą pas ją pačią apsilankyt ir pasirodyt visame gražume? O gal geriau reikėjo merginą sutikt tik per vestuves kai jau nebebus galimybės pabėgt nuo altoriaus? Po tokių minčių vyras vėl kiek nurimsta. Dieve, ko jis baidosi kaip merga besilaukianti pavainikio? Papurtęs galvą, Bellamy ramus prabūna tik iki tol kol neišgirsta karietos ratų dardėjimo ir tylių pokalbių atgarsių, kurie ji pasiekia pro atdarus langus. Va tada ir prasideda rankų prakaitavimas ir gražymas ir net miničų dėliojimas, nes juk, po velniu, nebuvo taip skubu su ta santuoka ir moteris susiradimu, na ir kas, kad tai buvo SKUBU JOS TĖVUI, tai neturėtų jaudinti tokio kaip Montague.... Bet pasigirdus žingsniams Bellamy atsikrenksčia ir išsitiesia, rankas padeda ant kelių ir nukreipia užtektinai ramų žvilgsnį į duris, kurios atsirado ir pro jas įeina gan išvaizdi, smulki, tačiau ganėtinai aukšta mergina. Na, Dupond bent jau turėjo garbės ir nepakišo karvės nei jam nei jo motinai. Akimirką pavėpsojęs, Bellamy veide atsiranda greita šypsena ir jis mosteli į kreslą šalia savęs. Dieve koks jis sociopatas ir kaip jis nemoka bendraut su svetimais žmonėmis kurie dar nėra perėję jo susikurto barjero, kurio paskirtis yra apsaugoti save nuo... realiai visko.
Aišku, duos Dievas, tai mergina, geriausiu atveju, prie jo priartės tik po vestuvių, kai jau bus šaukštai po pietų, - Turbūt nereikia spėlioti jog esi Yasmine? - pajutęs nejaukumą, prabyla Bellamy ir pablogina visą situaciją, viską pavertęs dar labiau awkward. Jaučiasi lyg savadautojas arba prekeivis, kuris ką tik gavo naują žirgą ir pirmą kartą jį pamato iš arti vien tam, kad įvertintu ar nepermokėjo už naują pirkinį. Norėtų pasidžaiugt, jog išlošė loterijoje, bet... Kol kas viskas per daug trapu ir neužtikrinta, todėl mostu duoda tarnaitei įsakymą atnešti vyno, - kaip kelionė? - pasidomi jis, stengdamasis atrodyti malonus ir nedayrti viso šito susitikimo dar keistesniu, bet pats jaučia, kad visos kortos ne jo rankose, aplamai, kortos pasimete kažkur kitur ir vienintele mintis Bellamy galvoje yra 'abbort mission'. Gal geriau reikėjo susitikt su jos tėvu ir viską suplanuoti su juo, kol mergina reziduotu kokiame mažesniame jo dvarely...? O, bet, tačiau, viskas jau po laiko, nuotaka jau čia ir reikia suktis kaip įmanoma geriau vien tam, kad neplaitkų bloggo įspūdžio.

Merginos jaudulys suprantamas, dievaži, ji tuoj susipažins su žmogum, su kuriuo teks praleisti visą likusį gyvenimą, nebent jos tėvas sugalvos kitaip, nors toks variantus vargu ar galimas, kadangi sutuoktuvės su pavainike iš esmės yra nulinės vertės, o tėvas turėtų būti laimingas pagaliau jos nusikratęs, tačiau vos išvydusi krėsle sėdintį vaikiną ji kiek nurimsta, mat situacija nepasirodo itin prasta ar bent jau geresnė nei ji tikėjosi, bet Sevigny visada ruošiasi blogiausiam. Atsitiesusi po šiokio tokio reveranso, neišmanydama, kaip kitaip turėtų pasisveikinti ar prisistatyti, ji tvarkingai sunėrusi rankas smalsiom akim varsto sėdintįjį, laukia bent kokio žodžio ar signalo iš jo pusės, tiesa, tikisi, kad vaikinas nors iš mandagumo pakils iš vietos, tačiau po jo mosto, pati Yasmine pajuda jo arčiau. Grakštūs merginos judesiai, tobula laikysena ir išvaizda geresnė nei bent dalies rūmų merginų nesuteikia jokio pagrindo abejoti dėl šviesiaplaukės kilmės, o jei nežinotum, tai nė neatspėtum, jog ši ne mėlyno kraujo, tačiau daug padaro tai, kad Sevigny visąlaik gyveno tarp kilmingųjų ir tų dalykų, kurių nebuvo išmokyta, tiesiog perėmė, be to, čia sužaidžia ir noras būsimam vyrui įsiteikti, sudaryti gerą pirmą įspūdį, bent jau iki tol, kol šis prabyla. - O laukėte ko kito, mesje? - kilsteli antakį, įsitaisiusi ant laisvojo krėslo krašto ji iš arčiau gali patyrinėti Montague veidą ir apskritai jo manieras, tad žalsvo atspalvio merginos akys smalsiai, gal net kiek įkyriai stebi vaikiną. Apie karalių ji žino tik iš pasakojimų, savo akimis jo niekada nematė, tačiau tarp vaikino ir jo dėdės, tokio, kokį ji įsivaizduoja, daug panašumų neįžvelgia, kalbant ne tik išvaizdos aspektu. Nėra tikra, ko jis toks nedrąsus, akimirkai sumoja, kad galbūt ji jo netenkina, juk, visgi, tai pirmasis jųdviejų susitikimas, o gal jis visada toks, tačiau kad ir kaip būtų, kiek keista atmosfera priverčia Sevigny lengvai pasimesti ir nors žodžio kišenėje apskritai niekad neieško, dabar pat negali išmesti visų savo kortų ir prieš vaikiną parodyti liežuvio aštrumo - mat kilmingąją ji primena tik iki tol, kol nepraveria burnos. - Džiaugiuosi, kad baigėsi, - turėdama omenyje kelionę, nuosaikiai prabyla. Nenorėdama priversti jį jaustis dar labiau nepatogiai, nei jis jaučiasi dabar, ji nusuka akis ir žvilgsniu iš lėto apeina apie erdvią ir gan jaukią patalpą, pirmoj vietoj dėmesį atkreipdama į knygų lentynas, mat kuo daugiau knygų asmeninėje bibliotekoje, tuo vyras, reiškia, turtingesnis, o mergiotei tai tik į naudą. Niekam akimirkai daugiau taip ir neprabilus, šviesiaplaukė grąžina žvilgsnį ties Montague. - Su manimi atvyko kelios mano tarnaitės, tikiuosi mano tėvas apie tai jus perspėjo..? - kreipiasi iš karto norėdama sutvarkyti organizacinius reikalus. Nepanašu, kad pokalbis kažkur labai judėtų ir nors šeimininke dar taip greitai vaidinti Sevigny neketina, nuslopinusi ant liežuvio galo kabėjusį klausimą dėl tarnaičių apgyvendinimo atskiruose kambariuose kuo arčiau jai pačiai skirto miegamojo, ji tiesiog santūriai šypteli.

Bellamy jau seniai išmoko stebėti žmones ir užtenka akimirkos žvilgsnios, kad įvertintu savo naują, kol kas dar tik sugyventine. Slaptos baimės jo galvoje neišsipildo, nereikės samdyti jokių papildomų mokytojų, kurie merginą išmokytu aukštuomenės elgesio normų ir visokių dalykų, kurie, bent jau jo luomo moterims, yra privalomi nors kartais ir neriekšmingi. Vienu žodžiu, jei būtų žirgų mylėtojas, nuspręstu, kad nusipirko gerą kumelę, tačiau būdamas paprastas vyras tiesiogmintyse sau linktelėjo, kad, visgi, mama kiaulės nepakišo. mergina elgiasi lyg ir be priekaištų, aišku, jei norėtų, Bellamy šiuos iškrapštytų vien tam, kad pamatytu su kuo turės praleis ilgas dienas iki mirtis juos išskisrs , tačiau nemato reikalo, jau geriau ramus ir tobulas fasadas, negu didelė, pačio išprovokuota problema su kuria reiktų pačiam ir tvarkytis. Merginai prabilus, vyras į jos žodžius atsako šypsena ir gūžtelėjimu: galbūt ir laukė ko kito, bet kas atėjo, tas atėjo ir Montague nesiskundžia. Tiesą pasakius, Bellamy socialiniai gebėjimai, kai kalba pasisuka apie bendravimą su nepažįstamais žmonėmis, yra nuliniai, mat yra per daug nudegęs ir tiesiog pavargęs nuo tuščių pokalbių, tačiau dabar, kai jo... nuotaka? sėdi šalia, kai jis gali užuosti jos lengvus kvepalus atsiranda ir noras bendrauti, deja, žodžiai stringa burnoje, galvoje tuščia, tad duok Dieve Yasmine moka palaikyti pokalbius arba yra nepakaltinama pleputė ir jam užteks tiesiog linksėti. Juk ir santuokoje taip pat: vyras linski, moką pinigus, stengiais kad ir šeima ir jo žmonės būtų laimingi, o žmona šneka ir būna graži ir neapsunkina vyro galvos, taip? papurtęs galvą, jis kiek pasisuka į merginą ir kiek įdėmiau nužvelgia josios veidą, - Na, tikiuosi, kad už visą vargą sugebėsiu kažkaip... atsipirkti, - po trumpos pauzės prabyla jis ir ne, jo mintyse nesisuka nepadorios mintys, ne, baikit, nemanau. Suknelė? Papuošalas? Batai? Kėdės? Juk tai yra tai, kas patinka moterims ir džiugina jas? Kiek prikandęs lūpą, vyras mintyse permeta paskutinius encounterius su moterimis, kurių, atmetus tuos su tarnaitėmis, valstietėmis, motina ir seserimi, turėjo gal 3, o tada atsimena, kad moterys niekad nemėgo jo kompanijos, todėl šį kartą Bellamy tiesiog nusišypso. Merginai prabilus - už ką vyras vėl mintyse padėkoja visagaliui - Montague palinksi galva, - Taip, jūsų tėvas laiške informavo, kad atvykstate su palydovėmis. Paprašiau namų ekonomės ((man rodos čia termina moteriai, kuri prižiūri tarnus ir etc dideliuose dvaruose)), kad joms paruoštu kambarius tarnų korpuse, - Kiek prisimerkęs atsako jis. Tarnaitės gyvens ten kur gyvena visi tarnai, ties tuo net Montague nenusileis, kad ir kas beįvyktų, mat, jo nuomone tarnai turi savo vietą kaip ir visi žmonės šiame pasaulyje, - Ar kažko dar reikės? Skrynių, baldų...? - Mėgindamas pratęsti pokalbį pasidomi Bellamy, mat josios kambarys, kuriame mergina reizduos iki vestuvių, apstatyti buvo patikėtas pažįstamo žmonai ir jos amatininkų kompanijai, tačiau viskas, ką Bellamy pamatė, tai kambarys pilnas visokio velnio, kuris kainavo jam nei daug nei mažai - keturis maišelius aukso. Iš dalies skaičiuoti centų būsimai žmonai nenori, pats prašė pasirūpinti, jog viskas būtų suruošta ir nereiktų nieko daugiau laukti, bet kas supaistys tas moteris.

Klausydama Montague kalbant, mergina nejučiom kilsteli lūpų kampučius, vis tik stengiasi išlikti kuo santūresne, nenorėdama už ją gerokai vyresniam vaikinui suteikti priežastį prisiminti apie ganėtinai jauną jos amžių. Stengiasi atrodyti lyg būtų pure wife-material, gebanti žiūrėt ūkį ir namų valdą bei atlikti kitas jai priderančias pareigas, o ne septynioliką metų atitinkančią lepūnėlę, todėl vietoje ji sėdi tiesi it styga, baltos ir saulės nenugairintos rankos tvarkingai sudėtos jai ant kelių, o kulkšnys sukryžiuotos kaip ir pridera damai, net jeigu šių nematyti iš po žemę siekiančio sijono. Iš to, ką dabar girdi, nepanašu, kad su būsimu vyru jaus trintį, o jo pažadai atsilyginti už visą jos vargą netgi labai tenkina ir galbūt ji tokio vyro kaip Montague nesitikėjo, tačiau jo nuosaikumas, nors gal paprasčiausias noras įsitikti, merginai yra būtent tai, ko ji norėjo. - Aš manau, kad esate išradingas ir tikrai rasite būdą, kaip tai padaryti. Be to, turėsite daug laiko, - prabyla mergina su švelnia, nežymia šypsena, žvilgsnį nukreipdama į šviesiaplaukio veidą. Kad ir jauna, Yasmine nepėsčia, tuolab, kad paskutinį pusmetį laiko davėsi su vienu vietiniu kilminguoju ir nors trumpas jų romanėlis baigėsi, ji visokių moteriškų gudrybių pagalba vyrioko sąskaita pasipildė savo garderobą naujais, prabangiais drabužiais ir buvo palepinta kitokiais dalykėliais, taigi ji gerai žino kaip gauti tai, ko nori ir pačiai to pasekoje nelikti nuostolyje, mat ji gavo daug, bet už tai nedavė nieko. Ji pratusi, kad viskas vyktų pagal ją, todėl kai nugirsta šviesiaplaukio žodžius, jog tarnaitės bus visai atskirai nuo jos, mergina išriečia antakį ir kiečiau sučiaupia lūpas. Tie jo žodžiai nuskamba taip įprastai, kad bet kas kitas nė nebūtų atkreipęs dėmesio, tačiau nors tai nepraslysta pro merginos ausis, ji nusprendžia nutylėti ir pačio pirmo susitikimo metu su vyru nesiginčyti ir nepulti jo su reikalavimais, tuolab, kad viską vėliau galės sutvarkyti pati, savarankiškai, šeimininkui nė nežinant. - Tiesiog jos man kaip seserys, todėl neveltui paprašiau jų keliauti kartu, norėjau, kad jos visada būtų šalia manęs, - tikėdamasi, kad gal vaikinas supras, kur link ji suka, priduria tokiu pačiu saldžiu, nuolankiu balseliu kaip ir prieš tai, o šioks toks, nelabai pastebimas nepasitenkinimas iš merginos veido pranyksta. - Negaliu pasakyti, dar teks viską apžiūrėti. Juk pirmiausia privalėjau susitikti su būsimu vyru, - tęsiantis pokalbiui, šviesiaplaukė šypteli. Būsimo vyro titulas jos lūpose nuskamba taip švelniai ir taip įprastai, tarytum kitokio varianto, tai yra, kad vestuvių nebus, net negalėtų būti, o stengdamasi pristatyti save kaip praktiškai tobulą žmoną, ji iš dalies žaidžia jo emocijomis - nežino dėl kokių priežasčių Montague vis dar neženotas, tačiau turint tokią pavardę nepalikti jokių palikuonių yra tiesiog didelė gėda, tai ta proga, kad jie vienas kitam yra naudingi, ji bando įsiteikti taip, kad jam nė nekiltų kokių tai abejonių ar bent menkiausio noro viską mesti.

Bellamy paskutinius keletą metų labiau mėgsta viską patikėti žmonėms, kurie savo darbą išmano kaip pridera, tad jei Yasmine yra įsitikinusi, kad jos rankose atsidurs rimtesni dvaro reikalai tai ji ganėtinai klysta. Montague nuomone žmona turi mokėti reprezentuoti giminę, kuria po asntuokos priklauso, mokėti priimt svečius, ir, aišku, atlikti žmonos vedybines pareigas bei pratęsti gimines. Jei Dupond pavainikė galvoja, kad jos rankose atsidurs, pavyzdžiui, virtuvė, tarnai ir kiti dvaro žmonės, tai mergina labai klysta, mat Dupond tiesiog nemato reikalo merginos galvą kvaršinti darbais, kuriuos atlieka ekonomė, kuriai atsiskaitinėja visi iki vieno, o šioji, savo ruožtu, reikalus ir nesklandumus aiškinasi su Bellamy. Problema tame, kad visas Montague dvaras yra kaip laikrodukas, niekas jo neperderina ir nepersukinėja, mat ganėtinai valdinga Bellamy letena sunkiai pakyla nuo kontroliavimo (nors šio nebereikia, mat visi žino kas ką daro), o kol liūtas ramus, ramūs ir darbininkai. Be to, nuotaka dar jauna, jos galvoje turėtu būti kelionės ir būsimo vyro pinigų leidimas pirkiniams, kurie atrodo verti tų pinigų. Iš dalies nuotakos amžius ganėtinai kliuvo pačiam vyrui, mat nenorėjo auklėti jaunos mergos, kai turi kitų reikalų, tačiau buvo patikinta, jog mergina problemų nekels, nors ir čia Bellamy iškilo klaustukas, mat tada kokio velnio merginos norėtą atsikratyti iš Paryžiaus aukštuomenės rato, kuriame ji šiaip ne taip sugebėjo suktis?
Merginai prabilus, Bellamy nusišypso, nes ką gi bepridursi, ties čia jau Yasmine teisi, juk laiko bus įvalia ir dovanoms ir siurprizams ir vienas kito pažinimui, nors šią akimirką Montague atsiranda jausmas, kad šiuo atveju tai merginai reikės daug pakasioti po būsimo vyro galvą ir elgesį, kad jį perprastų, mat pati mergina ne taip jau galantiškai slepia savo emocijas. Nepatraukdamas maslių akių nuo merginos veido pastebi kiekvieną jos raukšlelę, įsitempusia lūpas ir pakeltus antakius, kas aiškiai signalizuoja nepasitenkinimą. Gal Bellamy ir per ramus šioje situacijoje, gal jau padarė daugybę klaidų ir sulaužė krūvą nerašytų taisklių, tačiau yra praleidęs užtektinai laiko su žmonėmis tylėdamas ir juos stebėdamas: nuo senų didikų, kurie vedė senelio armijas į karą, iki jaunių kurtizanių, kurios mėgino jį pakerėti tiek šypsena, tiek žodžiais vien tam, kad sugebėtų paimti tą aukso krepšelį jam iš užančio. Praktika stebėti net iki dabar jam yra naudinga ir jaunoji antilopė, nusprendusi naudotis natūraliu, turbūt tik raišiams įgimtu geraširdiškumu ir lengvumu, visiškai pamiršta, jog Bellamy visgi Montague, o su pavarde, nesvarbu kokia tavo fizinė būklė, atsiranda ir tam tikri charakterio aspektai, bet, tebūnie, būsimasis sutuoktinis kvailiukei, kuri net nesuvokia koks grūdas jai, kaip aklai vištai, pasimaišė kelyje, atleis ir tyliai pamėgins ją pakreipti reikiama puse, - Hm, niekada negalvojau, jog tarnaitės taip artimai bendrauja su savo... šeimininko vaikais. Net kai konsultavausi su motina dėl visokių detalių, ji nepaminėjo, kad tarnaitėms turėčiau paruošti svečių miegamuosius, - lengvai gūžteli pečiais, o tada kiek suraukia nosį ir įjungia kvailelio reakcija. Tegul mažoji avelė galvoja, kad Montague neturi jokio suvokimo kaip viskas vyksta, jam nuo to bus tik geriau, - Nebent esi įpratusi gyventi su tarnais, tokiu atveju galiu viską greitai sutvarkyti, kad iki vedybų galėtum gyventi su jomis, - Po turmputės pauzės su susimėčiusia veido išraiška prabyla jis, nors tarp eilučių galima įskaityti labai aišku sakinį "Jei pavainikė nori būti arti tarnų, galima greitai suorganizuoti", mat nereikia apsimetinėti, akd apie jos kilmę jis nežino - Atsiprašau, jei kaip nors įžeidžiau savo žodžiais, tačiau, tiesą pasakius, net neįsivaizduoju kaip viskas veikia tokiuose dalykuose, - po paskutinių žodžiu nusijuokia jis nejaukiai, - Sprantu jog sunku visiškai pakeisti savo gyvenamąją aplinką ir norisi laikyti prie savęs pažįstamus žmones... Aišku, jei tikrai nori to, galiu parašyti savo motinai ir su ja pasitarti, nes, neduok Dieve, sulaužysim kokią jos nerašytą taisyklę, - kalbėdamas jis vos vos šypsosi paspirto šunyčio šypsena, nors ir pats žino kur tarnų vieta, tiesiog norisi, kad mergina pati suprastu, kad ties čia tėvo gynybą ir visa ko leidimai baigiasi ir teks su tuo susitaikyti. Jam nutilus, į biblioteką su dviem taurėmis vyno įeina tarnaitė. Paėmęs nuo padėklo dvi taures, vieną paduoda merginai, o kitą pasilieką sau. Pauostęs vyno kvapo, šio truputį paragauja, - Yasmine, aišku, jei galiu taip į tave kreiptis, - prabyla jis stengdamasis išlikti taktišku, - maniau moterims baldai ir namų išvaizda yra svarbesni negu vyras, į kurį reikės žiūrėti ilgus metus. Numanau, kad rasi daug baldų, kuriuos norėsi perstumdyti arba išmesti. Ir ne kartą. Juk reikės kažkur išsilieti, kai manęs nebus galima taip lengvai išmesti ar pakeisti, - su lengva šypsenėle prabyla Bellamy, mėgindamas kiek prašviesinti atmosferą. Vėl paragavęs vyno, o tarnaitei išėjus ir vėl palikus juos vienus, kiek atsidūsta. Na štai, prei jo sėdi būsima žmona, kuriai turbūt padarė didelę paslaugą. ir jei ji galvoja, kad šioje santuokoje naudos yra abiems, iš dalies klysta, nes tai Dupond atsikrato įkyrios mergos (na, ir sumos pinigų dėl kraičio) ir suteikia jai užtikrintą ateitį su geresne negu gera pavarde, kurią pirdurs prie vardo, o štai Bellamy, jei būtų reikėję, galėjo ir numirti vienas, mat giminės pratesimas, kuriuo pasirūpino jo broliai, nėra labai aktualus ir jei užsinorėtų, tuojau pat kaip užpykęs vaikas galėtų ją pasiųst su visom tarnaitėm kulniuot namo. Galų gale, tai buvo motinos užgaida surasti jam kompanijonę ir žmoną visam gyvenimui, nes juk toks motinų darbas. Ir nors Bellamy kartais pritrūkdavo kažko, ką galėtų apkabinti ar vakare pasikalbėti su vyno taure rankoje, padiskutuoti ir apkalbėti kaimynus ar pažįstamus, be to išsivertė daugiau nei ~8 metus ir po kiek laiko visa vienatvė su savais džiaugsmais ir liūdesiais galiausiai būtų buvusi prisijaukinta. na, bet kas būtų kas nebūtų, kad ir kam tai yra nauda ir nenauda dabar nebesvarbu, kadangi štai, dabar jie abu sėdi su skirtingomis mintimis ir planais ateičia, tik, kad ir kaip būtų gaila, vieno iš jų mintys neišsipildys, nes viską praryjantys Montague giminės bruožai kaip noras užgošti ir kontroliuoti, suvaržyti, viską daryti taip, kaip priklauso ir būti dominuojančiam ir viską galutinai nusprendžiančiam santykiuose, nori nenori, pas Bellamy egzistuoja.

Yasmine yra savo pačios užgaidų vergė, jos norai keičiasi beveik taip pat dažnai kaip ir oras, o neturėdama per daug ambicijų, tik abstrakčias ir nesavalaikes svajones, ji daugiau fokusuojasi į tai, kas vyksta čia ir dabar. Dabar išgirdo, kad jos norai nebus išpildyti, kas jos visiškai netenkina, mat visą gyvenimą buvo lepinama ir praktiškai kiekvienas jos įgeidis buvo greit įgyvendintas vien tam, kad nereikėtų niekam girdėti jos inkščiant, tad savaime suprantama, jog tai suerzina ir kiek sumaišo jai kortas, nes nors ir tikisi, kad ir čia viskas bus taip pat lengva kaip ir namuose, stebint jai pažadėtąjį atsiranda šiokių tokių abejonių, ar suaugęs vyras tikrai šoks pagal jos dūdelę. Ji nesieka iškart jam lipti ant galvos, idealiu atveju norėtų viską sutvarkyti jam nė nežinant ar tai padaryti kaip nors subtiliai, randant konsensusą ar panašiai, tačiau kad ir kaip šiuo momentu atrodytų svarbu, kad jos draugės būtų šalia, klausimas, kiek stipriai ji stengsis šį tikslą pasiekti, kol ji užsibrėš naują siekiamybę. Sevigny užsispyrusi, bet tik tiek, kiek jai to reikia, kad gautų tai, ko nori, tad, iš esmės, kai praranda aistrą kažkam, kai jai per daug kartų pasakoma ne ar tiesiog situacija jai ne itin palanki, viso to jai nebereikia. Ji praktiškai kaip vaikas - nori tokio žaislo, kokio dar neturi, ir dėl šio drąskysis tol, kol akys neužmatys naujesnio, gražesnio ar šiaip labiau patinkančio. KIta vertus, ji ir yra vaikas, tai... Suprantama, tai toli gražu ne pasiteisinimas jai nevykdyti būsimų pareigų, tačiau nėra adekvatu iš jos reikalauti to, ko, pavyzdžiui, būtų galima reikalauti už ją bent penketu metų vyresnės merginos. Šįkart mėgindama veide rodyti kuo mažiau neigiamų emocijų, tai yra išlaikyti gan švelnią ir daugiau mažiau neutralią išraišką žvelgiant į šviesiaplaukį, ji gaudo kiekvieną jo žodį, ir net jei iš pradžių pašnekovas pasirodo ganėtinai nuolankus, nuosaikus ir tiesiog apskritai geras bei sukalbamas, Sevigny greitai supranta, kur link jis suka ir merginos nuomonė, kurią ji tikėjosi jau susiformavusi, pradeda kisti. Vos nugirsta apie galimybę gyventi kartu su tarnais, mergina pradeda justi raudonį išmušant jos skruostus, o žvilgsnis nė akimirkai nenusisuka nuo vaikino akių. - Na, vis dėlto... - nenoriai prabyla, pasidaro kažkaip nejauku ir Yasmine pirmą kartą pasijunta atsidūrusi ne savo vietoje, - visgi jūs šeimininkas. Aš čia ne tam, kad griaučiau jūsų tvarką, o kad padėčiau ją palaikyti, o ir be to, neketinu būti ir nenoriu būti našta, - iš lėto išdėsto mergina, darsyk norėdama įrodyti, kad dėl jos nerimauti neverta. Iš pradžių savimi daugiau mažiau pasitikėjo, vis tik Montague kalbant ir kalbant vis labiau ateina suvokimas, kad nuo dabar ji turi žaisti pagal kitas taisykles, be to, nors ir padaro klaidą iškart taip aiškiai parodžiusi savo nepasitenkinimą, bent jau pradeda ilgą kelią vyriškio perpratimo ir naiviai tikėjusis, kad gal papuoolė į ramaus avinėlio rankas, mato, kad čia viskas ne taip paprasta ir, kaip ir visi, šis eksponatas turi ne vieną veidą. - Nesijaudinkite dėl to, - numoja ji ranka, kai Montague nutyla. Kad ir kaip būtų, jai mažiausiai reikia to, kad jis pradėtų rašyti jos tėvams, tai yra absoliutus absurdas, kad dėl jos jis turi laiškus siųsti jau pirmąją dieną, be to, Sevigny vis tiek sugebės susitvarkyti, aišku, jei ilgas ir aštrus liežuvis neįvels jos į bėdą. Kai stoja ne itin patogi tyla, ji beveik pradeda dėkoti dievams, kuomet šią pertraukia į biblioteką įėjusi tarnaitė. Pastarąją smalsiu žvilgsniu atsekusi iki pat Bellamy, padėkojusi už netrukus įteiktą vyno taurę bei nežymiai linkteli galva suteikdama vyrui leidimą kreiptis į ją vardu, nors nepanašu, kad šio leidimo jam išvis reikėjo pirmoj vietoj. Kad vien veidu nesureaguotų į pašnekovo pamąstymus, pasirodžiusius jai ganėtinai... savotiškais, mergina akimirkai nudelbia akis žemėn ir paslėpusi viedą už taurės, iš lėto gurkšteli saldaus gėrimo. Namuose neteko dažnai ragauti vyno, nes, visų pirma, buvo įtikinta, kad damos gi negeria, žinoma, tai jos nesustabdė nuo vieno ar kito gurkšnelio retkarčiais, tačiau nenorėdama prieš būsimą vyrą apsikvailinti susivertusi visą taurę ir nuo tokio kiekio iškart apgirtusi, ji gurkšteli tik mažą kiekį prieš vėl sutelkdama dėmesį tiek vaikinu. - Na, priklauso nuo moters ir jos vertybių, tikriausiai, - prabyla atsakydama į jo žodžius. Ji žino, ką kada reikia sakyti, tačiau ne visuomet žino, ką reikėtų nutylėti, būtent todėl dabar bando rinkti žodžius ir atskleisti savo požiūrį nepasirodydama paskutine akiplėša. Santuoka, kad ir iš anksto kitų asmenų sustyguota, jai pačiai kiek daugiau nei vien gražūs baldai, gražūs drabužiai ir kita, bent jau ji pati linkusi taip mąstyti, vis tik turėdama galimybę rinktis tarp prabangaus vėrinio ir vyro, pastarojo, ko gero, nesirinktų, jei tai nebūtų naudinga ekonomine prasme. Vis tiek Montague požiūris pasirodo vertas prieštaravimų net jeigu iš esmės jiedu daug dalykų mato panašiai. Įdėmiai klausydamasi jo žodžių, tikėdamasi nugirsti šį tą prasmingo ar tai, kas galėtų padėti jį jai geriau pažinti, mergina nejučiom kiek plačiau šypteli, kai jis, iš esmė, save sulygina su daiktu. - Na, daiktai išmetami ar keičiami, kai nusibosta ar tampa nereikalingi, - lyg tarp kitko įsiterpia su mintimi, kurią, neabejoja, jis tikrai perpranta, tačiau nedelsiant kiek šypteli, nenorėdama pasiųsti jokių piktavalių vibes. Sevigny svarbu tik keli dalykai, tarp kurių svarbiausias būti gerai finansiškai aprūpintai, taigi abejotina, kad ji norėtų viską mesti, kita vertus, kvestionuotina, kiek naudinga ji yra vyrui neskaitant galimybės suteikti jam palikuonių, todėl čia klausimas, kuris kurį pirmas norės praspirt ir išmest kaip kokį baldą. Aišku, geriausia būtų, kad to nenutiktų.

Ačiū aukščiausiajam, kad mergina susiprotėja laiku ir Bellamy nereikia nei sukti link grasinimu arba dar kartą lipt merginai ant žaizdų dėl jos kilmės. Vienam reikalui kaip ir pačiam pasišalinus, Montague viduje šypteli, tačiau aviškos veido išraiškos nepaleidžia nė minutei, nes suvokia tik dabar, kad pirmas įspūdis pavojingas, juo pasitikėti negalima, mat su mergina reikia elgtis atsargiai, šioji yra slidi kaip žuvis, ką tik ištraukta iš vandens, kuri, velnias žino, kada sugalvos paisbaidyt ir išslyst iš jo rankų. Iš dalies yra dėkingas Yasmine, kad yra supratinga ir nepėsčia, įsiklauso į sakomus žodžius, tad tos temos nusprendžia daugiau nebeklibinti, mat kol kas ji tik svečias, o po vestuvių jau bus galima galvoti, kokį realų vaidmenį mergina atliks. Merginos požiūris gan iš dalies atitinka ir jo, bent jau spėja, mat po jos įsiterpimų Montague nelieka nieko kito, kaip tik palinksėti. Gal ir susilygino su daiktu, bet, deja, tokio kaip jis neišmesi iš namų, nepakeisi kažkuo nauju, mat Bellamy, jei būtų baldas, tikriausiai būtų ta sena, masyvi komoda, kuri visiems badytų akis. Ją būtų galima kažkuo pakeisti, perstatyti, turbūt ir kambarys be jos būtų šviesesnis, bet niekas nesiryžta jo pajudint ir tiesiog nenori apsiimt, nes... jis masyvus ir stovės ten iki pat amžių galo. Atsigėręs kiek didesnį vyno gurkšnį, vyras nusprendžia pokalbį pasukti kiek neutralesne tema, kuri nereikalautų nei merginos budrumo, nei didesnio galvos sukimo, - Gal norėsi aplankyti apylinkes? Arba gal turi pažįstamų, kuriuos norėtum aplankyti, kurie būtų nepertoliausiai? - prabyla jis po trumputės pauzės, - Būvimas namuose gali labai įkyrėti, o apylinkės tikria gražios.Jei norėsi, tik duok žodį ir turėsi paruoštą karietą, - pratęsia jis, ir vėl išgeria vyno, mat šį gali sau lesiti gerti dideliais gurkšniais dėl ganėtinai stipraus įpratimo prie alkoholio. Norėtų pasiūlyti merginai nuveikti kažką daugiau negu tik vyno gurkšnojimas bilbiotekoje, tiesą pasakius, tačiau nenori merginos atbaidyti, kad ir negražu, savanaudiška, tačiau būtina, namus galės apžėti ir su tarnais ir neatrodo, akd merginai tai galėtų būti didelė bėda.

(Sry dėl ilgio, vėl drama su tuo prasidėjo :()

Prieš pradėdama veikti, mergina kaip kokia katė pirmiausia mėgsta apsidairyti, įvertinti aplinką ir su šia susipažinti, todėl jau iš pat pradžių padariusi šiokią tokią klaidelę ir pirma laiko prasižiojusi ji nusprendžia taip daugiau nesielgti ir, bent jau kol kas, savo užgeidų stipriai neafišuoti ar bent jau neleisti vyriškiui ją perprasti, nors dabar neatrodo, kad tai daryti jam būtų sunku, vis tik patirties šiame reikale Montague akivaizdžiai turi gerokai daugiau. Ji įvairiose dvaro intrigose ir politiniuose žaidimėliuose tik naujokė ir nors ne jai tokius žaidimus žaisti, būtų naudinga įgyti kiek daugiau patirties ir vienu iš savo vertybių laikyti ne vien tik grožį, bet ir, pavyzdžiui, gudrumą, kurį dar reikia lavinti. Iš lėto gurkšnodama vyną, kuris net ir tokiais nedideliais kiekiais geriant pradeda maloniai šildyti, mergina smalsiomis akimis, tik nepernelyg akivaizdžiai, apžiūri biblioteką, vis tik dėmesį vis tiek laiko sutelkusi į šviesiaplaukį, o žalsvas akis į šį grąžina vos pastarasis prabyla. Yra beveik dėkinga, kad paskutinės temos nebėra daugiau liečiamos. - Mielai, - nežymiai linkteli galva ji, - tiesą pasakius, šiuose kraštuose esu pirmą kartą, todėl būtų įdomu apsidairyti, - kilsteli lūpų kampučius, švelniai trumpam šyptelėdama. - Galbūt turėsite galimybę pats viską aprodyti? - netrukus pasidomi mergina. Vengimą ją sutikti ar bent pakilti iš vietos jai pasirodžius bei siūlmus apsigyventi su tarnais ji gali traktuoti kaip smulkmeną arba kaip požymius, pavyzdžiui, to, kad jis nelabai nori su mergina kontakto ar apskritai nėra entuziastingas dėl vedybų, tačiau jokių išvadų daryti čia Yasmine neskuba, vis tik nusprendžia, kad pradėti megzti nors šiokius tokius santykius su būsimuoju vyru nėra tokia prasta idėja, o beveik tobula prielaida tam būtų pasivažinėjimas po apylinkes. - Ar jūs labiau laiką leisti mėgstate tarp knygų? - ji neturi nieko prieš, kad vyras visą laiką praleistų bibliotekoje ir tiesiog nesimaišytų, tačiau smalsu, norisi kuo daugiau apie Montague sužinoti, aišku, šį tą pavyks išpešti iš jo tarnų, jeigu šie jau iš anksto nėra prieš merginą priešiškai nuteikti, tačiau Sevigny negali nepastebėti, kaip greitai tuštėja vaikino taurė, kai tuo tarpu tarp jos rankų esanti dar yra daugiau nei puspilnė, tad įdomu, ar nuo tiek kiekio jam eis lengviau bendrauti, o galbūt net atsiriš liežuvis, ir šį tą apie jį mergina sužinos iš jo paties lūpų.

Na, jei mergina gyvens su Bellamy ir pagal jo taisykles yra didelė abejonė, jog jai kada reikės praktikuotis savo gudrumą ir žaisti politinius žaidimus, mat Montague nemėgsta jų, todėljau porą metų nelankė Paryžiuje reziduojančios motinos ir savo kitų giminių, mat intrigos ir įtampa vyrui visiškai nepatinka kaip emocijos. Jei vienas randa pasimėgavimą ir azartą regzdamas planus, Montague, pirešingai, greitai susierzina, susirenka šmutkes ir dingsta. Merginai pagaliau sutikus su kažkokiu jo pasiūlymu, vyras nusišypso ir linkteli, nuostabu, galės kad ir rytoj suorganizuot jai kelionę aplink apylinkes, kuo labiau užsiėmus, tuo geriau, mažiau leis pinigų, tiksliau, mažiau kvaršins jo galvą, o ir taip slapstytis nereikės, - Deja, šį kartą turėsiu išleisti tave vieną, nes turiu gan nemažą šūsnį laiškų ir reikalų, kurie mane užims gan ilgam laikui, - visiškai ramiai, net nemirktelėdamas sumeluoja Montague, mat, kaip jau minėta, nelabai nori rodytis visame gražume ir pabaidyti potencialios nuotakos, nes deal is a deal ir jo laužyti vyras nelabai nori, - Ir be to, aš viską matęs daugybę kartų ir galiu pradėti vartyti akis jei dažnai norėsi sustoti apsidairyti tam tikrose vietuose, - priduria jis vėl kilstelėdamas savo taurę prie lūpų, - Tiesą pasakius knygų kompanija mane žavi labiau negu žmonių, nes kai kurie žmonės neturi jokio supratimo apie ką jie šneka, - gūžteli pečiais jis, pradėdamas tarp rankų sukioti savo taurę, o akimis permeta visas knygas. Lentynas vyras užpildė nuo nulio, per savo keliones surinko nemažą biblioteką, kiekviena knyga buvo apčiupinėta ir įdėmiai peržiūrėta, mat viskas turėjo būti tobulą ir neturėti jokių minusų. Kad jis investuotų tiek į save, kiek į knygas... Vėl pažvelgęs į merginą jis tyli, mat, Dievaži, kaip jis nemoka sukti pokalbių, - Gal turi kokių įnorių vakarienei? - taip tarp kitko pasidomi jis, nes reikia pradėt rūpintis jaunąją kaip priklauso, mat vyno taurė po kelionės nėra labai geras pasirinkimas. Būdamas jos vietoje vyras jau seniai būtų sviedęs taurę ir pareikalavęs kažko rimtesnio, mat mirtų iš bado ir noro paragauti šilto naminio maisto.

Viskas, ką Sevigny nori sužinoti apsižiūrėdama apie apylinkes, tai yra visokie slapti užkampiai, mažai kam žinomi išėjimai ir praėjimai ir kitokie panašūs dalykėliai, nes niekada nežinai, ko gali prireikti, be to, labiau nei koks senas medis ar gėlynas ją domina būsimo vyrelio valdomo turto, tame tarpe ir žemių, apimtis, todėl ji nėra tikra, ar vaikinui pateikus priežastį, kad ir kaip neįtikinamai nuskambėjusią, dėl kurios visą tai daryti ji turės viena, nežino, ar apgailestauti, ar džiūgauti. Susipažinti su juo visgi norisi ir nepanašu, kad vynas jam padėjo nors kiek atsipalaiduoti, mat tylos pauzių, kurias pati užpildyti nebedrįsta, pasitaiko nemažai, o ir kalba eina apie jai mažai rūpimus dalykėlius, apskritai kol kas atrodo, kad jis jos vengia ir, vėlgi, Yasmine nežino, ar tuo džiaugtis, ar dėl to liūdėti. - Ką gi, - prabyla ji, - tuomet teks atidėti iki kol turėsite laisvo laiko, - kiek šypteli ji, nė neketindama ginčytis ar kvestionuoti jo atsisakymą, žinoma, net neabejoja, jog tokių žemių valdytojas ir taip turi ką veikti, tačiau ėi, čia gi jo nuotaka atvažiavo, gal visgi būtų galima rasti laisvesnę valandėlę ryšiams užmegzti? - Bet ar tikrai knygų kompanija gali tenkinti labiau nei žmonių? Gyvenimas juk ne tik knygose, - po jai gan snobiškai nuskambėjusio atsakymo, prie lūpų keldama taurę ji pasiteirauja, šiukštu nei mėgindama oponuoti jo nuomonei, nei bandydama šią pakeisti, tiesiog pateikdama pastebėjimą, o tuomet, stojus tylai, gurkšteli vyno. Na, diskusijose vyrui nėra lygi, mat yra perskaičiusi tik tiek knygų, kiek reikėjo ir kiek liepė skaityti ją mokiusi auklė, užtat jai geriau sekasi skaičiuoti.;) Montague netrukus prabilus, ji, akimirką dvejojusi, kiek papurto galvą, - tikrai ne. Manau, kad jūsų virtuvės meistrai ir taip nustebins, - maistu šį momentą negalėdama rūpintis dar mažiau, tarsteli, palikdama viską šeimininko ir jo dvariškių rankose, būtų smagu, kad patį pirmąjį vakarą nebūtų nunuodyta, tačiau jai nežymią šypsenėlę sukėlusia mintimi pasidalinti ji neskuba. Atsigėrusi dar šiek tiek vyno, su kiekvienu gurkšniu masinančio ragauti dar ir dar, ji vis tik netrukus pastato gerti nebaigtą taurę ant staliuko ir ties keliais suneria rankeles, - ką gi, tikriausiai turėčiau išsikrauti daiktus. Nenorėčiau dėl to vėluoti į vakarienę, - žvelgdama į vaikiną tarsteli galantiškai, mat norisi ne tik apžiūrėti savo kambarį, bet ir šiek tiek pailsėti ar susirasti savo tarnaites, vis tik iš vietos be vaikino žodžio nepakyla.

- Nesiplanuok savo laisvalaikio taip, kad jis suderintu su manuoju, nes paskutiniu metu mano laisvalaikis būna man miegant, - po turmpos pauzės prabyla jis, duodamas suprasti, jog mergina turėtų, tiksliau, privalėtų apvažiuoti visą teritoriją kad ir be jo. Jei bijo dėl saugumo - visada ir visur ją lydės sargybiniai, jei dėl kompanijos - yra daugiau nei reikia tarnaičių, ką jau kalbėti apie jaunas, vedusias ir nevedusias paneles, kurios vasarą reziduoja jų teritorijoje, vienu žodžiu, pramogos all they way ;) - Na, gal su tavim pakeisiu nuomonę, - apmastęs kelis atsakymo variantus, tačiau galutinai jų neapgalvojęs lepteli Bellamy ir kiek susiraukia, savo lūpas greitai paslėpdamas su vyno taure, iš kurios atsigeria. Visiškai neatsiminė, jog bendarujant su moterimis reikia viską daryti... kiek kitaip, nei daro jis: reikia kalbėti lengvomis temomis, reikia mintis delioti aiškiai ir, svarbiasia, gerai apgalvoti savo žodžius, bet šaukštai po pietų, kas išsprūdo ir ką mergina sugalvos Montague jau nepakeis. vėl pradėjęs rankose sukioti taurę, vyras įdėmiai stebi Yasmine ir mintyse pripažįsta, jog, iš tiesų, dėl išvaizdos su būsima žmona pasisekė, tik kyla klausimas, kaip dėl žmonos tikrojo veido ir charakterio, mat jį visi turi ir jo niekada, kad ir kaip būtų gailą, nepamesi. Sevigny išsisukus iš kalsuimo dėl maisto, vyras linkteli, mat, na, iš tiesų, kartais dėl tokių dalykų nereiktu klausinėti, mat tam virėjai ir yra, už tai jie ir gauna pinigus. 'Dievaži, Bellamy, susiimk ir neskystėk' - pagalvoja jis, merginai padėjus taurę ant stalo. Žino, kad nėra pats geriausias pašnekovas, tačiau, iš tiesų, dabar jis dėjo didenes negu yprasta pastangas ir, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė - tikėkimės mergina nesusirinks daiktų ir naktį nepabėgs, - Na taip, nenoriu po kelionės dar labiau jūsų nuvarginti. Turbūt baigiu tave nužudyti savo kalbomis.. - šypteli jis, - Jei ko nors reikės, kreipkitės į namų ekonome ji visada jūsų paslaugoms, - taria jis, o tada paskambija varpeliu, buvusiu ant stalo. Po kelių akimirkų duris atsiveria ir tarp jų pasirodo jaunos tarnaitės veidas, - Ji palidės jus iki jūsų kambario, - tarsteli jis, mostelėdamas ranka merginso pusėn, - Buo labia malonu su jumis pagaliau susipažinti, - priduria jis, pasiimdamas šalia gulėjusi laišką, duodamas suprasti, jog merignos pats nepalidės ir, nors akys stebi merginos veidą, pirštai jau automatiškai išlanksto smulkiai prirašytą lapą.

Užuominą Sevigny supranta aiškiau nei aiškiai ir jo pozicijos keisti nei dar bando, nei jau nori - tebūnie jo valia, galbūt su tarnaičių ar sargų kompanija mergina laiką praleis netgi geriau. Visi sekantys jo žodžiai šviesiaplaukei nepraslysta pro ausis, tačiau kažką protingo ir mandagaus atsakyti ji nebesiryžta, tuolab, kad ant stalo pastačiusi taurę ji tiesiog laukia progos pakilti, be to, kelionė ir pats šis pokalbis išvargina pakankamai, kad kaukę nulaikyti nebūtų jėgų, todėl stebėdama dar kalbantį Bellamy mergina jam romiai, santūriai ir švelniai šypsosi reaguodama į jo žodžius, kai galiausiai praplatina šypsnį po vieno iš pastebėjimų, - na tikrai, baigiu čia užmigti, - linksmai tarsteli pajuokaudama, - bet dėl to turbūt kaltas vynas, - netrukus priduria. Kai nuskamba varpelis ir tarpduryje netrukus pasirodo jaunas šviesus tarnaitės veidas, mergina pakyla iš vietos ir, tapus aišku, kad būsimasis vyras nė nesiteiks atsistoti ją palydint, Yasmine palinki jam gerų darbų bei tyliai išžingsniuoja iš bibliotekos.
Žengdama koridoriais ji smalsiai dairosi, įdomu kas čia kaip, vis tik su tarnaite persimeta vos keliais žodžiais. Netrukus atsidūrus jai skirtame kambaryje pasirodo, kad visos jos skrynios ir kiti daiktai iš karietos jau suneštos ir sustatytos miegamajame, kuris merginai nesudaro itin didelio įspūdžio, tačiau bent stipriai nenuvilia ir tai yra pakankamai gerai, todėl pasitikslinusi vakarienės laiką ir padėkojusi už pagalbą, likusi viena Yasmine pamažu pradeda išsidėlioti savo daiktus taip, kaip priklauso, o neužilgo kambaryje pasirodžiusi pora jos asmeninių tarnaičių šį procesą ne tik paspartina, bet ir pagyvina, todėl viskas yra sutvarkoma ganėtinai greitai ir renkantis suknelę vakarienei ir vakariniam pasivažinėjimui po apylinkes, kadangi, sumoja, dar nebus taip vėlu ir tamsu, ypač vidurvasarį, prasideda dalinimasis įspūdžiais, ko pasekoje mergiotė draugėms pažada didesnius bei patogesnius, jos korpuse ar bent jau arčiau esančius kambarius, ir jau nugirsti spėtomis paskalomis. Klausydama mini debatų sprendžiant, kuris sargybinis ar virėjas gražesnis, o kurio užpakalis atrodo tvirtesnis, glostydama išsirinktos suknelės vakarui klostes Sevigny tik šėlmiškai šypsosi, mat nors ne romanų ieškoti atvažiavo, mergaitiškos kalbos po susitikimo su vyru padeda atsipalaiduoti ir iškratyti daugumą jos galvelėje besisukančių minčių, nors vienas klausimas - kaip pakerėti Montague ir prieš jį pasirodyti įdomesne nei šūsniai laiškų - neapleidžia jos minčių. Žemę vos vos siekianti šviesiai pilkos spalvos suknelė su žalsvais, rusvais akcentais, atidengianti merginos raktikaulį ir apnuoginanti dalį pečių šiam vakarui yra pasirenkama neatsitiktinai, ir nors tai toli gražu dar ne pats geriausias Sevigny apdaras, įsispraudusi į lengvai krentančią, tiesaus kirpimo suknelę mergina atrodo ypač elegantiškai, o miklių tarnaičių pirštų pagalba tvarkingai surišta kasa ir parausvinti skruostai prideda jai kelis trūkstamus metus.
Keliauti į valgomąjį ji susiruošia pačiu laiku ir iki šio yra palydima savo tarnaičių, tiesa, prieš su šiomis išsiskirdama, nurodo suorganizuoti jai šiokį tokį pasivažinėjinimą karieta, o tuomet žengia iš tarpdurio į patalpą ir žibančiomis akimis nužvelgia stalą bei už šio jau kaip ne keista sėdintį Bellamy. - Džiugu matyti, kad atsilaisvinote bent jau vakarienei, - su nežymia šypsenėle pastebi mergina. Gerai išmanydama etiketą, ji be jokių papildomų nurodymų sumoja, kur yra jos vieta, bei šioje įsitaisiusi gyvom akim apžvelgia aplinką, šią vertindama. Stalas su pateikalais ir vaišėmis, kuriais iki dabar yra pildomas, nors ir taip atrodo perkrautas, atrodo įspūdingai ir be jokių priekaištų, pirmąsyk ji pamato juos aptarnaujančius tarnus ir net jei visa ši patirtis pasirodo keista, mat juk viskas iš esmės tas pats, kaip ir namie, bet kartu ir skiriasi, to ji stengiasi pernelyg akivaizdžiai neparodyti, nors iš šalies atrodo kaip smalsus mažiukas kačiukas, kuris pirmą kartą pažindintųsi su tokiais dalykais.

Merginai palikus biblioteką, vyras padeda laiškus ir akimirką stebi vietą, kurioje mergina visai neseniai sėdėjo. Bus sunku, bus labai sunku, mat Montague, kaip čia pasakius, jei jau tikėjosi turėsiąs žmoną, tai ne tokia jaunutę ir tokia... išvaizdžią. Na, kartais ir pasakos tampa realybe. Reikės ją daug ko mokyt, daug ką paaiškint ir peraiškinti, mat moterys, jos viską suvokia ir daro kitaip, visa pasualio tvarka jų galvoje skiriasi nuo realios, tad... Kiek atsidusęs, jis, su lazdos pagalba, pakyla iš savo krėslo ir, pasiekęs langą, pro jį pažvelgiaį dangų. Nėra laiko, kurį būtų galima gaišti, tad per kitas duris patenka į savo darbo kambarį ir ten praleidžia didžiąją dalį laiko, skaitydamas laiškus ir pradėdamas į juos atsakyti. iš darbo sąstingio yra pažadinamas tik patarnautojo, pranešančio, kad turbūt pats metas eiti prie stalo, ką jie abu padaro. Žingnsiuoja jie neskubėdami, mat Bellamy fiziškai niekada negalėtu lėkti kaip akis išdegęs, o pasiekus valgomojo duris, kuris šiuo momentu visiškai tuščias, vyras sunkai atsidūsta. Čia nebuvo jo motinos sprendimas taip slapukauti, tačiau žinant kokios išdidžios ir jautrios šiuolaikinės moterys, geriau tokias naujienas kaip vyro šleivos kojos ir fizinė padėtis yra slėpti iki tol, kol bus gera galimybė tokią naujieną pasakyti ir nesitikėti isterijos. Juk kas nori sutuoktinio, kuris negali kautis ir jodinėti kaip tikras mačo ir vietoj raumenų ir jėgos gali pacituoti Herodotą arba Petrarką? Įsitaisęs šeimininko vietoje vyras stebi kaip tarnai pradeda ruošti stalą, o tada nešti valgius. Daug laiko praeina apmastymuose, kai valgomajame pasirodo jo būsima nuotaka ir Bellamy veide dingsta visas susimastymas, rūpestis ir atsiranda pelngvėjimas bei nuostaba dėl merginos rūbų. Jis per daug pure ir per daug nekaltas, kad galėtu matyti taip atrodančias moteris, galų glae, nuo tokių vaizdų buvo ganėtinai atpratęs, tad savo nuostabą greit paslepia atsigerdamas vyno iš ką tik papildytos taurės, - Darbas ir laiškai maisto neprašo, tačiau tokio malonumo žmogui dievas pagailėjo, - nežinia ar dėl merginos išvaizdos, nes ji atrodo FABULOUS, ar dėl didelio kiekio vyno, šiuos žodžis pasako net negalvojęs, bet jis greit nusišypso, tikėdamasis, kad... nuskambėjo protingiau, nei galvoja, - Noriu pasakyti, akd atrodai labai gražiai, - pasiėmęs nuo stalo servetėlę, prabyla jis, tačiau verčiau nužvelgia maistą, o ne merginą, nes jokioj knygoj nebuvo parašyta kaip tinkamai pristatyti komplimentą, o ir Montague tokiuose reikaluose, kaip čia geriau pasakius, nėra profesionalas.

Protingas ir santūrus vyras, išmanantis tokias sritis kaip, pavyzdžiui, finansai, o akivaizdu, kad Montague tame puikiai gaudosi, yra žavu ne mažiau nei kardą įvaldęs tuščiagalvis garbėtroška, ir nors, kita vertus, šokių aikštelėje žiniomis apie pasaulį damai neįsiteiksi, jis be reikalo save nuvertina. Štai Yasmine turi paprastą filosofiją, kurios pagrindas paremtas nauda sau ir tik sau, todėl kiekviena situacija ji bando pasinaudoti, net vedyboms su atsitiktinai jai išrinktu vyru nesipriešino ir dramų nekėlė tikėdamasi, kad jos laukia geresnis gyvenimėlis nei su tėvu ir didesnė garbė nei būti dvarininko, kad ir kokio turtingo, meiluže. Nuraminta, kad būsimasis vyras aptekęs turtais, iš geros šeimos, mėlyno kraujo ir su didžia pavarde, ji net nekreipė dėmesio į kelių dvaro merginų tylias, bet pašaipias replikas dėl jos jaunikio, o kažkokių abejonių stebint ir girdint Bellamy Yasmine nė nekyla ir ji ne visai gali suprasti dėl kokių priežasčių iš jos namie buvo tyliai juokiamasi. - Ką jūs kalbate, - švelniai šypsodama prabyla mergina, - jei ne vakarienė, jūsų nebūtų įmanoma ištempti iš bibliotekos ir darbo kambario, - šmaikščiai tarsteli, rodos po jos žodžių, nuskambėjusių nerimta, lengva nata, vieno ar kito tarno veiduose trumpam atsiranda nežymi šypsenėlė. Nugirdusi komplimentą, ji pasistengia surimtėti ir bandydama slėpti šypsnį kaip reakciją ne tik į pamaloninimą, bet ir vyro veiksmus bei gal net lengvą pasimetimą, Sevigny gūžteli pečiais, - na, Paryžiuje tai įprasta, - beveik atsainiai ištaria, omenyje turi savo apdarą tarytum tokie drabužiai vakarienės stalui namie yra nieko fantastiško ir lyg ji tikrai paskutines kelias valandas neplušo specialiai rinkdama suknelę, verždama korsetą bei kitaip puošdamasi. Ji nėra itin kukli panelė, žino, kad dievulis nepagailėjo jai grožio ir į ją sudėjo visus geriausius fizinius atributus iš tėvelio ir mamos, ir tuo ji begėdiškai naudojasi. Sumoja, kad sąmoju ir saldžiu liežuviu vyrą papirkti bus sunkoka, mat jis nėra toks nenuovokus ir naivus kaip gal galėtų atrodyti, tačiau grožis ir moteriškas dėmesys - kitas dalykas. - Kaip jūsų darbai? - nenorėdama leisti per ilgam įsivyrauti tylai, netrukus, kai pabosta žvilgsnį laikyti įremtą į ant stalo sukrautus patiekalus, kurių tokiam negausiam jų būriui prie stalo bus gerokai per daug, prabyla mergina bei pakelia akis į šeimininką, stebėdama jo veidą su susidomėjimu.

- Nagi, pirma diena o jau prieškaištai? - pusę lūpų šyptelėdamas paklausia Bellamy, kisltelėdamas prie lūpų taurę vyno, - Na, tikiuosi spėsiu pasitaisyt, - mesdamas aki į tarnus, prabyla Montague, per daug neimdamas į galvą fakto, kad mergina iš tokio tarnų elgesio gali susimastyti ir pradėti ieškoti priežasties, nes, na, pripažinkim, mergiotė nėra tokia jau gudri ir šviesi, kad dėl tokųi menkniekių pradėtų reikalaut tiesos. Vėl pažvelgęs į merginą, Bellamy padeda taurę ir nužvelgia maistu nukrautą stalą, pagalvoja, kad gal truputį ir persistengė, tačiau juk reikia parodytį, jog mergina negyvens pusbadžiu, taip? Yasmine išvaizda neturi jokių minusų, toks jausmas, kad aukščiausiasis iškrėtė piktą pokštą suvesdamas minusą ir pliusą į porą. Na, bent jau mergina galės papildyti jo nedailumus ir atpirkti viską, ko ji neturi, kad ir kaip savanaudiškai taip skamba. Sevigny taip priėmus komplimentą, vaikinas gūžteli pečiais, mat sostinės madų niekad nespėjo vaikytis, ką jau kalbėti apie atsiminimus iš vakarienių pas mamos drauges ir jų dukras - ar taip ar taip buvo klišius ir viskas pynėsi į juodą, nemalonią atminties masę, kurąi norisi su visam laikyti puode ir niekad neišleisti, - Seniai nebuvau sostinėje, tačiau jei nemeluoji, nemanau, kad paskęstum tarp kitų merginų, - kiek gūžteli pečiais jis, Dieve, kai jis nemoka sakyti komplimentų, net ir dabar viską sugadina mėgindamas save pateisinti. Jei turi galvą skaičiams, bendravime ji netikusi. Atsikrenkštęs, vaikinsa pradeda dėti maistą į savo lėkštę, o kita ranka mosteli ranka tarnams aptarnauti būsimą šeimininkę, mat visada stengiasi bent jau tokiuose dalykuose apsieiti be kitų pagalvos ir šokinėjimų, kad ir kokios stalo etiketo taisyklės bebūtų, - Na, kol kas viskas gerai. Šiais metais iždas nebus tuščias, o aruodai pilni, tad apibendrinant, manau galėsim negailėti nei aukso, nei laiko vestuvių suknelei, - pakeldamas akis į merginą kalba jis. Montague yra tikras, kad mergina nenorės eilinės medžiagos, o priešingai, kuo daugiau prabangos ir blizgučių, tad jei taip ir toliau, galės leisti jai savivaliauti į valias, be jokios kontrolės. Kai ką atsiminęs, vyras iš švarko kišenės ištraukia dėžutę ir perduoda ją vienai tarnaičių, o šioji ją perduoda merginai, - Nežinau ar tiks, tačiau kiek suprantu tai gal reikalinga, - nukreipdamas žvilgsnį į maisto pilną leėkštę prabyla Montague, mat dėžutėje sau ramiai guli nepadoriai prabganiai atrodantis, dailus auksinis sužadėtuvių žeidas su melsvo deimanto akimi. Dėl vieno Yasmine gali būt rami: dovanų ir papuošalų bus į valias, mat kažkaip reikės atsipirkti merginai už viską, kas laukia ateityje.

Jei Yasmine netgi tarnų elgesyje pradėtų ieškoti kažkokių užuominų ar ženklų apie situaciją, tai būtų mažų mažiausiai keista ir... tiesiog keista. Nieko blogo ji neįtaria, iki šiol galvojo, kad vaikinas gal nėra ja labai patenkintas ar kad jam neaktualios vestuvės ir jis nenori su ja leisti laiko ar panašiai, tačiau tai tik tiek, be to, šią nuomonę ji yra pasirengusi pakeisti, nors realiai tol, kol Montague ja rūpinsis finansiškai, tol jai negalėtų mažiau rūpėti, ką jis apie ją galvoja. - Na baikite, nedrįsčiau, - valiukiškai šypteli, bet nenorėdama leisti sau per daug išsišokti, mat visas dvaro kolektyvas, įskaitant ir šeimininką, atrodo ganėtinai santūrus, netrukus šypsnį ji paslepia ir nudelbia akis į stalą, kuomet tarnai pradeda ją aptarnauti. Kad ir kaip stengtųsi, neišeina nepakelti lūpų kampučių klausant vaikino žodžių, rodos, šypsena lūpose įsisuka automatiškai ir būtent todėl ji kelias akimirkas dėmesį laiko sutelkusi ties maistu ir šiaip tarnų darbu. Subtilūs komplimentai kelia šypseną, ne todėl, kad būtų juokinga, paprasčiausiai tai taip neįprasta ir žavu, ir miela, ir Sevigny nė nežino kaip sureaguoti, tad... tyli iki kol tema pasikeičia. Tik tuomet nuo lėkščių protingomis tapusiomis akimis kalbai pradėjus eiti apie iždą ji žvelgia į Bellamy. - Na, juk į vestuves įeina gerokai daugiau nei tik suknelė... - iš lėto nutęsia ji. Geros naujienos aišku džiugina, gi kokia mergina nėra svajojusi apie dideles, puošnias vestuves, kurių pagrindine puošmena pati ji ir būtų? Bet puikiai atrodyti turės ne tik jaunoji, bet ir jaunikis, taip pat negalima pamiršti salės dekoracijų ir vestuvinio torto bei kitų dalykų, vis tik visko vardinti mergina nepuola, apskritai nutyla, kai akys sugauna iš vyro kišenės ištrauktą ir per rankas eiti pradėjusią nedidelę dėžutę. Pakankamai simbolinis daiktas jai perduodama tokia familiaria maniera, kad ji nė negali įtarti apie prabangų žiedą, kol neatveria gautos dėžuttės ir savo akim nepamato papuošalo. Akimirką nebyliai Yasmine tiesiog žvelgia į žiedą. Tiesiog netenka amo. Tokios prabangos dar gyvenime nematė, nė viena jos suknelė ko gero nėra verta tiek, kiek auksinis žiedelis. Neužtikrintai trumpam žvelgusi į vyrą, tarytum laukdama jo patvirtinimo, kad tai čia tikrai yra skirta jai, Sevigny iš lėto ištraukia žiedą iš dėžutės ir užmauna ant reikiamo piršto. nelabai net sumoja kaip reikėtų reaguoti, liežuvis neapsiverčia ištarti ačiū, o pulti vyriškiui glėbin ir jį bučiuoti būtų tiesiog nepadoru, todėl jos veide vėl atsiranda švelni ir žaisminga, merginai būdinga šypsena. - O kur jūsų derintis žiedas? - po trumpos tylos pasiteirauja prieš pradėdama vakarieniauti.

- Žianu, Dievaži, reikės turbūt dar dviejų iždų, kad viskas būtų kaip reikia, - priduria jis po merginos remarkos, o veidei įsisuka lengva šypsenėlė. Turbūt dar merginai net nepaglavojus, kad vieną rytą jai praneš apie naują jaunikį, Bellamy motina jau mintyse viską suplanavo ir suskaičiavo, apmąstė ir nusprendė, mat žinant Montague giminės matroną, nereikai stebėtis, kad viskas bus sustyguota taip, kad net jokia musė neturės progos praskristi per svečių pilną salę. Tačiau neverta kalbėti apie ateitį, daug kas dar gali pasikeisti, o ir neatrodo kad Yasmine iš tiesų yra trapi gėlelė, kuri nusileis kažkokiai bobai - jei Sevigny norės jurginį, tai Bellamy motinos mėgstamos rožės nepamatysi nė vienoje dekoracijoje ir, aplamai, visuose namuose. Paprašęs tarnų papildyti savo taurę, Bellamy į burną įsimetą vieną vynuogę ir , padėkojęs už papildytą taurę, pažvelgia į merginą, kurios rankose atsiranda dėžutė. PAgauna keistus vibes nuo merginos pusės, šios reakcija gan keista, mat tikėjosi perdėto maivymosi kaip " o Aukščiausiasis, ne, negaliu priimti tokio prabangaus žiedo, aš per prasta tokioms išlaidoms ir prabangai, ne, tikrai ne, negaliu to priimti", nors žiedas ant rankos būtų atsidūręs jau su pirmu "o". Tiesą pasakius, Bellamy lieka gan patenkintas, turūt mergina nebuvo TAIP lepinama, kaip suprato iš tam tikrų gandų ir, galiausiai, jis tiesiog lieka dėkingas, kad mergina nedaugžodžiauja ir uužduoda gan gerą klausimą. Jei taip ir toliau, gal aklo likimo vingis nenuskriaus Montague su gyvenimo partnere? - Per stori pirštai, tad pinigų užteko tik vienam, - kiek nusivylusiu tonu, bet su žaisminga šypsenėle veida atsako jis. Galėtų ir sau gauti panašų, tačiau nemano, kad vyrui pridera nešioti papildomus papuošalus (na, apart vestuvinio žiedo), mat juk jį turėtų puošti žmona ;). Gurkštelėjęs vyno iš taurės, Bellamy nužvelgia stalą, - Manua galim pradėti vaišintis, ką manai? - pasidomi jis, duodamas suprasti, kad ilgiau merginos savo kalbomis, kurias ir taip retai prie vakarienės stalo apturi su savo luomo žmonėmis, neužlaikys.

Ji trumpai šypteli po vaikino žodžių. Vestuvės gyvenime dažniausiai būna tik kartą ir tai yra viena tų švenčių, kurios turi praeiti tobulai, todėl Sevigny tikrai žino, kad tam negailės nei savo vyro pinigų, nei savo laiko ir nervų, ir jei reikės dėl tokių menkniekių kaip gėlės ar draperijų spalva nagus rodys tiek prieš sužadėtinio motiną, tiek prieš pačią motiną teresę. Ji, kaip minėta, užsispyrusi ir nors atvirai gal savo charakterio labai nerodo, vis tiek randa būdų, kaip pasiekti savo, aišku, gerai supranta, kad jeigu savo pusėn palenks Bellamy, tai absoliučiai jokių problemų ateityje jai nekils, tiesa, prie vaikino prisigretinti nori ne vien todėl, juk dievaži jiems dar ir gyventi kartu reikės, o pyktis nėra labai naudinga. - Gaila, - trumpai atsako, omeny turėdama žiedą, - jūs nusipelnot ne prastesnio, - šypteli bei kiek kilsteli kairę ranką, nužvelgdama ant bevardžio piršto besipuikuojantį žiedą. Ji mėgsta būti lepinama, mėgsta brangius daiktus ir dovanas, bet kita vertus kokia mergina to nemėgsta, ir tai ji ne labai slepia, be to, simbolinę dovaną nepriimti būtų mažių mažiausiai nemandagu, tad papuošalas be jokių pretenzijų atsiduria ant jos pirštelio, o papuošta ji nori kad ir jos sužadėtinis būtų atitinkamai papuoštas, tačiau, ko gero, sužadėtuvių žiedas nėra tokia svarbi ir didelė dalis viso šio proceso. - Kaip tik pasakysite, - nukreipia akis į Montague, kai šis kalbą pakreipia apie maistą, vis tik jis čia šeimininkas ir nepaisant jos buvimo prie stalo, ji čia dar realiai yra niekas ir vis vien viskas viskas priklauso tik nuo Bellamy. Kita vertus, kad ir kaip būtų, nelaukusi vyriškio komandos ji suima jai pripildytą vyno taurę ir šiek tiek gurkšteli, o netrukus jos rankose atsiranda stalo įrankiai.

Merginai sutikus, Bellamy pradeda valgyti savo maistą. Vakarienė praeina gan tyliai, mat nei vienas nei kitas nieko nepasako, o ir Montague neturi ką pasakyti apart komplimentų ir žemių reikalų, o iš dviejų žino, kad antrasis varinatas nebus toks įdomus kaip pirmasis, tačiau komplimentų dalyti ilgai nemoka, pati pokalbio pradžia jau parodo jo best game, tad... Taip, mergina susimetė su gan mažą iškalba tokiuose dalykuose turinčiu vyru.
Po vakarienės tarnai greitai nukrausto stalą ir patiekia lengvą desertą, tad Bellamy kiek atsitiesia su vyno taure rankoje ir pradeda merginos klausinėt apie jos planus ir praeitį, mėgindamas daugiau sužinot apie šios gyvenimą. Atsakymai kažin ar tenkiną tokį pragmatišką žmogų kaip Montague, tačiau šį kartą viską nurašom pirmam vakarui, tebunie mergina labai pasimetus ir nežino kaip parinkt žodžius. Atėjus gan vėlam metui, vaikinas mikliai duoda suprast, kad jis dar pasėdės, mat turi kai ką aptarti su vienu iš tarnų, nors tik agvs patikinimą, kad mergina savo kambaryje, pakyla iš savo kėdės ir, pasiremdamas lazda, patruaki link durų. Dievas jį turbūt nubaudė už motinos elgesį, tačiaiu emrginos anksčiau laiko bausti su tokiu nuosprendžiu nenori. Gal ir savanaudiška, tačiau vyro akyse tokio dalyko slepimas yra būtinas. Pasiekęs saov kambarį su tarnų pagalba vyras pasiruošia ir krentą į patalus, vis permesdamas pirmos dienos 'nuotykius' su naująją žmona. bus sunku, pats sau nemeluoja, tačiau tikisi mergina užtektinai prisijaukinti, kad neišsauktu netinkamos reakcijos. Kas dabar supaisys jaunas mergiščias.

Pirmą dieną dvare merginai kiek nedrąsu ir keista, tai matomai natūralu, vis tik per kelias sekančias savaites ji su viskuo čia apsipranta, susipažįsta su visais Montague pavaldiniais, su savo naujais namais ir apylinkėmis, todėl pradeda justis gerokai tvirčiau, po kiek laiko jos viduje netgi prabunda šeimininkė ir ji pradeda dvare tvarkytis taip, kaip ji pati nori. Pirmiausia perstato savo kambarį, vėliau padaro nežymius pakeitimus svetainėje ir kituose dvaro kambariuose, visko iškart keisti neskubėdama. Pastoviai šalia esančios atsivežtos tarnaitės greitai atsibosta, todėl planų dėl jų perkėlimo iš tarnų korpuso arčiau savęs ji greit atsisako ir pamiršta, be to, jos galvelė ir taip užimta mintimis apie vestuves, kurias išsireikalavo teisę planuoti nuo pat nulio. Viskas tiesiog tobula, niekas nieko nedraudžia, net būsimasis vyras nelenda į akis, tik jo dėka per tokį pakankamai mažą laiką jos papuošalų dėžutė ir drabužinė ganėtinai pasipildo, tiesa, su Bellamy apskritai ji pasimato tik vakarienės metu, niekada su juo neprasilenkia koridoriuose ar kur kitur, tarnų paklaususi, kur jis randasi, visada sulaukia vieno ir to pačio atsakymo - bibliotekoje, tačiau ten mergina jį trukdo itin retai, nebent turi itin skubų klausimą dėl vestuvių ar jei kuris nors tarnas kažkuo jai prasikalsta. Prie retų susitikimų su vaikinu ji pripranta ir per daug nesiskundžia, be to, įsivaizduoja, kad jis turi begales darbų, vildamasi, jog viskam susitvarkius jis galės jai skirti daugiau dėmesio ir laiko. Kad ir kaip būtų, tai neturi daug reikšmės, kadangi Yasmine visokios veiklos turi per akis. Dieną leisdama namie, ji po dvarą neskubant vaikštinėja su įvairiausiais pačios prirašinėtais ir pripaišiotais pergamentais rankose. Vestuvės turės būti tobulos, be jokių priekaištų, todėl iš rankų ji nepaleidžia savo užrašų, akimirkomis atsitiktinai sugalvodama, kad vieną ar kitą detalę reikia išbraukti, o kartais kyla idėja, kurią turi nedelsiant užrašyti, tada jau pašokdina tarnus ir prašo nešti jai plunksną su rašalu. Iš lėto mindama koridoriais ir skaitinėdama užrašus, įžengusi į svetainę mergina visai atsitiktinai pastebi, kad ant vieno iš staliukų stovinti gėlių vaza tuščia. Iškart nusprendžia, jog taip būti neturėtų, todėl čia tvarkingai pasidėjusi savo popierius, ji sugalvoja išeit į laukus priskint gėlių, tiesa, nieko apie tai neinformuoja, net neprašo karietos, mat nors reikia šiek tiek paeiti, diena graži, saulėta, šilta, be to, iš kažko girdėjo, kad jos sužadėtinis su pavaldiniais randasi laukuose, taigi sumoja, kad tai bus proga su juo pasikalbėti. Mėgaudamasi šiltais saulės spinduliais ant apnuogintos odos ir švelniu vėjeliu, Sevigny įveikia daugiau kaip pusę reikiamo kelio atkarpos ir žengia į pievas. Kiek tolėliau gali gerai matyti vyrus laukuose, tarp jų ir saviškį, tačiau į visą šutvę ji geriau įsižiūri tik prisiskynusi puokštelę spalvotų gėlių. Palengva taku pajuda link stovinčių karietų, žengiant pirmyn lūpose atsiranda kiek pašaipi šypsenėlė matant vargstantį raišių, bet netrukus jos žingsnis sulėtėja, kol galiausiai ji visai sustoja - tuoj supranta, kad šlubuojantis ir lazdele pasiramstantis vyriškis ne kas kitas kaip Bellamy ir tą pačią akimirką jai širdis nusirita į kulnus. Akis tuoj pat užpildo ašaros, visa pilna staiga apėmusio pykčio ji sviedžia surinktą puokštę žemėn ir, net ir būdama įsitikinusi, kad vyrai ją jau pastebėjo, griebia sau už padurkų ir pasileidžia per pievą namo. Beveik nieko nemato, iš akių ritasi ašaros, į veidą lenda palaidi, vėjyje besiplaikstantys plaukai, tačiau vis tiek net neatsisukdama atgal ji bėga dvaran ir sustoja tik tada, kai atsiduria viduje. Visa tai yra kažkokia neteisybė. Dabar tampa aišku, kodėl niekada vyro nematė vaikštant, kodėl jis pastoviai slepiasi bibliotekoje ar už vakarienės stalo, ir jai velniškai pikta, liūdna bei apmaudu, bet labiausiai pikta, dieve, ji to nenusipelnė, ji gi kilmingo kraujo, negi jos tėvas taip stipriai nemyli, kad suvedė su kažkokiu luošiu?? Nesąmonė. Viskas čia baigta, ji nusprendžia, todėl kyla laiptais į savo miegamąjį ketindama rinktis daiktus, tačiau kojos pasiduoda ir ji suklumpa ant trečio laiptelio, vis tik net neturi jėgų atsikelti ir užsikniaubusi rankom užsikūkčioja čia pat išsitiesusi per laiptus.

Per visą šį laiką Bellamy reikia gerokai paplūšėti, jog mergina jo kaip kokios vaiges neužtiktų. Tenka daug paplanuoti, įjungti tarnus ir galiausiai tenka stebėti kaip Yasmine džiaugiasi tokiu netikru gyvenimu, kuris iš dalies yra sukontroliuotas tarnų ir paties Bellamy. Aišku, yra gan sunku nebeturėti teisės vaikščioti po savo namus kaip ponui, sėdėjimas bibliotekoje pradeda erzinti, tačiau tenka kažką aukoti. Motina pradeda jį raginti pasisakyti pačiam, kol nevėlu, tačiau Montague vis atidėlioja ir stengiasi ją popinti kaip gležną gėlę. Kuri jauna mergina nori būti ištekinta už raišiaus? Už tokio, kuris negali padoriai vaikščioti be lazdos? Yasmine nenusipelnė tokios neteisybės, o Bellamy tiesiog yra per didelis savanaudis, kuris nenori didelės scenos, tačiau, rodos, jos neišvengs.
Ansktyvą rytą Bellamy papusryčiauja savo kambaryje ir liepia pakinkyti žirgus, mat metas apeiti laukus, apžėti derliu ir pasikalbėti su valstiečiais. Apsirėdęs eiliniais rūbais, net nesistengdamas imti prašmatnesnės liemenės ar švarko, vyras su rytiniais paukščiais išvažiuoja iš dvaro. Žino kad mergina jau po truputį veda savo tvarką ir šokdina tarnus (jo,aišku, per daug nejudindama), tad net nemato reikalo pats kažkaip pranešti, jog trumpam išvažiuoja, be to, tegul pratinasi pati viena tvarkyti dvaro reikalus. Apvažiavęs valstiečius ir apžėjęs aruodus, su visa svita, tiksliau padėjėjais ir aplinkinių kaimų galvomis, vyras sustoja prie nenaudojamų laukų ir pradeda aptarinėti ar vertą juos arti, ar tiesiog palikti šienavimui. Vyrams bešnekant, tolumoje pasimato mažas taškelis. Per daug Bellamy jo nesureikšmina, tačiau, eh, viskas pakrypsta ne į tą pusę, kai po trumpo sustojimo, taškelis nusprendžia priartėti prie jo. Vyrams paminėjus, kad kažkas artinasi, Montauge pasisuka į jau visai priartėjusią merginą ir, supratęs, kad čia Yasmine, nuryja seilių gumulą. Merginos reakcija jo nenustebina, aišku, kiek skaudu, kad sukelia tiek skausmo, bet ką jis turėjo padaryt? Iš pat pradžių pasirodyt ir sušokt suktinį pasiremdamas lazda? Pareikšt, kad galbūt gyvensi nepilną santuoką? Mergina nubėgus, vyro veidas kiek apsiniaukią ir, pasisukęs į palydovus, paleidžia juos sutardamas vėl grietu metu susitikti, o tada sėda į karietą, kuri patruakia tiesiai link jo dvaro. Daug minčių slenka vyro galvoje, į visas jis turi atsakymus, tačiau nežinia, kaip į viską reaguos tokia kaip Sevigny, kuri, kiek vyras spėjo suprasti, gerai nesuvokia nei savo padėties, nei to, kaip viskas dar gerai išsisuko.
Pasiekias dvarą, vyras pereina vidinį keimą, o įėjęs į vidų sustoja menėje. Iš tolo girdi šliurbščiojimus ir ašaringų moterų įprastai leidžiamus garsus, todėl akimis susiranda merginos kūną, tysantį ant laiptų, ir porą akimirkų jį stebi, - Yasmine...? -Tyliai prabyla vaikinas, tačiau link laiptų judėti dar neskuba.

Pirmoms ašaroms nuriedėjus merginos skruostais, kitos tiesiog nepertraukiamai srūva. Įsikniaubusi į laiptus ji nepaliaujamai verkia, raudodama visa net virpa, o nugara kilnojasi kūkčiojant ir gaudant kvapą. Jaučiasi absoliučiai palūžusi ir apgauta, galvoje mintys tiesiog skriete skrieja, apskritai visa tai yra kažkoks nesusipratimas ir labai labai žiaurus likimo pokštas, ir net nejuokingas - gal ją čia tėvas taip norėjo pamokyt? perauklėt? gal viskas specialiai ir netrukus pro duris įžengs jos tikrasis sužadėtinis? Juk negali būti taip, kad ją, Dupond dukrą, kilusią iš grafo šeimos, tikrai buvo ketinama išleisti už šlubio, kažkokios klipatos... Ji su savo vyreliu bus pajuokos objektai, turbūt ir taip visi leipo juokais, kai ji paliko namus, dieve, kokia didelė gėda, kokia negarbė. Suprasdama, kad negali šitaip tysoti, kad turi eit susirinkt savo daiktus ir nykti iš čia, ji stengiasi nurimti, palengva, labai palengva jos verksmas pradeda slūgti, kai nugirsta jau pažįstamą balsą. Akimirksniu delnais nusivalo šlapius skruostus ir pakilusi ant kojų atsisuka į išdaviką, kuris, rodos, čia pasirodo tik tam, kad dar labiau merginą sužlugdytų. - Aš važiuoju namo, tegu tarnai paruošia karietas, - nedelsusi ji pareiškia dar kiek virpančiu, kimiu balsu, - gali pamiršti apie vestuves, - staiga pamiršta visus formalumus, Montague pradeda tujinti, o tik nutilusi nuo piršto nusitraukia prabangų sužadėtuvių žiedą ir šveičia jį kur pasitaiko. Visi jo turtai dabar pasidaro nesvarbūs, net žiedas ant piršto pykdo, su luošiaus papuošalu ji jaučiasi kažkokia nešvari, purvina, apskritai šią akimirką į jį žiūrėti nemalonu, koktu, bet degančio žvilgsnio nuo tamsiaplaukio neatitraukia visko nepaisant, o žvelgdama į jį iš aukšto laiko atgal atmetusi pečius ir iškėlusi smakrą, norėdama parodyti, jog kas jau kas, bet jis su savo melagystėm nepalauš jos išdidumo.