Svita gan greitai sustoja prie niūraus ir milžiniško vienuolyno, prier kurio vartų jau stovi vyriausioji motinėlė su savo pasekėjomis. Nulipęs nuo žirgo, Montague su ja pasišneka ir dar kartą akimis apmeta būsimus nuotakos namus. Vienuolynas gan geras, vyro dėka vienuolėms nereikia žiemos rytais daužyti užšąlusių vandens kibirų, vienu žodžiu, viskas tvarkinga, o norint išvaryti ožį labai greitai visos sąlygos gali ir pablogėti, tad, kiek pasitraukęs nuo vartų, pasisuka į karietą, kurioje sėdinti panelė tik dabar supranta, kas vyksta ir kur ji atsirado. Su sargybos pagalba, vienuolės merginą iškrapšto iš karietos ir nutempią besikeikiančią iir besidraskančią merginą į vienuolyno vidų. Dar porą sakinukų ir vyriausioji vienuolė pati pasitraukia atgal į vienuolyną, kuriame vis dar girdėti merginos balsas. Gal ir blogai elgiasi, tačiau toks jau gyvenimas, nieko čia nepadarysi, gal viskas netgi atsisuks į gerąją pusę. Dar kartą nužvelgęs vienuolyną, vyras grįžta ant savo arklio ir su tuščia karieta grįžta į savo dvarą, palikdamas savo nuotaką vieną ir be jokių tarnaičių (kurios, kaip nekeista, neklausinėjo durnų klausimų ir elgėsi pagal šeimininko nurodymus) ir be jokių mandrų rūbų šaltoms vienuolyno celėms ir kietoms vienuolėms.