Merginai pradėjus eiti ten, kur nereikėtų, Bellamy pagauna save vartant akis. Tiėkjosi, kad mergina sureaguos, bet kad taip, na.. tikrai ne. Gal taip ir būna, kai esi vyras ir nepagalvoji, kad moteris visada viską sutirština ir padaro didesnį skandalą negu reikėtų, - Yasmine, nusiramink, - į jos grasinimus išvažiuoti, nes jos žodžius tuo ir palaiko - vaikšiku grasinimu, kuris neturėjo jokios spalvos, tačiau merginai pradėjus mėtyti papuošalus, Montague akimis nulydi žeme besiridenantį ganėtinai prabangų žiedą, - Jei nesielgtum kaip mažas vaikas, mes apie tai galėtume pasišnekėti, - kiek lėčiau dėliodamas žodžius pradeda jis, vėl pasisukdamas į merginą. Montaugue kantrybės taurę lengva perpildyti, tad ir dabar mergina vaikšto sksutuvo ašmenimis taip beatodairiškai mėtydama viską ir elgdamasi, švelniai tariant, neatsakingai, - Juk supranti, kad tavo tėvas norėjo tau tik kuo geriausio? - mėgindamas viską spręsti taikiai jis nepradeda vadinti jos eiline pavainike kuri turėtu ploti kačiuku už tokį tobulą ir turtingą jaunikį, dėkoti dievui kad tėvas neįkišo už jos kuriozus sostinėje į koį vienuolyną ir nepaliko jos ten trunytį, galu gale, užtektu pabrėžti, kad tai ji turi tik pusę gryno kraujo savo venose ir įsiliejimas į tokią giminę kaip Montague yra geriau negu gera, tai tiesiog galimybę nebebūti kitų akyse eiline kekše ir turtingų diedų sugulove. na ir kas, kad vyras luošas, bent jau turi gerą pavardę ir žemių, o mergina gali pasigirti tik tėvu ir šio sumokėta suma vien tam, kad iškištu ir padarytų ją... kažkuom. O ir toks elgesys visiškai nesiderina su jos povyza, kuri truputį pradeda erzinti Montague, mat, Dieve, negi jis turi pradėt aiškinti kur luominėj hierarchijoj stovi jis ir kur stovi ji? Kiek papurtęs galva, vyras po trumputės pauzės atsidūsta ir numoja ranka, - Jei taip nori grįžti ir vėl būti tėvo išlaikytine, kuri apart pigios kurtizanės niekada niekuom daugiau nebus - puiku. Galiu tuoj pat suruošti karietą, nes net valstietė turėtų daugiau privalumų nei tu, - duodamas suprast, kad nekalta valstietė būtų geresnė pora jam į nuotakas Bellamy mėgina paprotinti merginą, tik, tiesą pasakius, pradeda puolimą ne taip, kaip reikia. Žodžiai nuskamba staigiai ir be jokio paruošimo, iš karto priklijuoja jai etiketę ir, nors nemano kad merginai tai patiks, žino kad tai galbūt padės pastatyt ją į vietą arba bent jau privers susimastyt.

Yasmine reaguoja taip, kaip į tai reaguotų bet kuri kita mergina, kuriai paskutinį mėnesį laiko diena iš dienos buvo meluojama ir su kuriaa elgiamasi kaip su kvailele, iš karto kyla klausimas, kiek ilgai jis savo būklę būtų slėpęs, kiek laiko dangstytųsi ir akin pūstų miglą. Iki vestuvių? po jų? po metų, kai ji niekur nebegalėtų trauktis ir su viskuo turėtų susitaikyti? Į jo mėginimus racionaliai pasišnekėti ir apskritai pokalbio iniciavimą Sevigny nė nesureaguoja, bet skaito, kad tai yra adekvatus atsakas į tai, kaip jis elgėsi. - Nenoriu su tavim šnekėti, - principingai pareiškusi ji uždeda ranką ant turėklo ir jau sukasi eiti, vis vien pasakė jam viską, ką norėjo, tai yra tai, kad ruošiasi namo, kai vaikinas pradeda kalbėti apie jos tėvą, kas merginą ne tik sustabdo vietoje, tačiau ir priverčia prunkštelėti. - Jis? Norėjo gero? - neslėpdama pašaipos pakartoja, - kaži kuriam iš mūsų toks susitarimas duoda didesnės naudos, - oemyn turėdama susitarimą dėl vestuvių, įgelia. Tegu karališką pavardę, turtus, žemes, savo vietą luominėje hierarchijoje ir visą kitą jis susikiša ten, kur saulė nešviečia. Jai pikta ir ji situaciją mato kiek kitaip nei Montague, aišku, ji linkusi sutirštinti spalvas, tačiau būnant vos septyniolikos būti ištekintai už luošiaus, kurį parvežti į Paryžių būtų gėda,dabar atrodo neteisinga ir tokia pasaulio tvarka ją erzina. Ji graži, jauna, su pakankamai nemažu kraičiu, kai, kita vertus, jai išrinkto jaunikio vienintelis pliusas yra pinigai, bet ko turtai verti, kai tai yra viskas, kuo gali pasigirti? Vaikino žinių gausa, laimingi valstiečiai, turtingas derlius ir visa kita merginai nublanksta, neturi jokios reikšmės, dabar ant įsivaizduojamos skalės į teigiamus dalykus priešprieša pastato jo nemokėjimą bendrauti, nerangumą ir kitus bruožus, kurie visumoj turi persvarą ir, viską matydama pakankamai neigiamai, ji pajunta akis vėl užtvenkiant ašarom, bet prie to prisideda ir netrukus nugirsti Bellamy žodžiai. Tai kur dingo bandymai viską spręsti taikiai? Pavadinęs ją kurtizane ir prastesne už eilinę valstietę, jis peržengia ribą. Merginos skruostu nurieda ašara, kurią ji staiga atgalia ranka nuvalo pykdama pati ant savęs, kad tokiam piktžodžiavimui pasiduoda ir leidžia ją žeisti, tačiau susivaldyti vis tiek negali, jos emocijos, tarp kurių ir begalinis įniršis vaikinui, paima viršų ir to pasekoje ji save sugauna skuodžiant laiptais žemyn, tik atsiradusi šalia Montague, ji šiam trenkia per veidą už visas jo prikalbėtas šlykštynes. Po tokio akibrokšto žvelgia jam tiesiai į akis, tarytum jau vien žvilgsniu iš jo tyčiotųsi, specialiai provokuotų. O ką jis jai padarys? Skels antausį atgal? Puiku, tiesiog nuostabu! Tada galės Paryžiuje visiems parodyti, kaip su būsima nuotaka elgiasi karališkosios šeimos atstovas, hm, ne tik luošas, bet ir agresyvus - labai viliojanti kombinacija. - Tai ir vesk valstietę, - pareiškia ji aukščiau kilstelėdama smakrą, - tai ir vesk! Bet kaip tavęs nenori nei viena mergina iš aukštuomenės, taip nenorės ir jokia prasčiokė, - jos viduje viskas tiesiog verda, kūnas virpa ir delnai niežti iš įtūžio, o neturint kaip vyrą už įžeidinėjimus nubaust, ji, žvilgsniu užkabinusi niekuo dėtą jo lazdelę, šią koja nuspiria, tuoj pat grąžindama akis į jo veidą, tarytum specialiai laukiant jo represalijų, lyg to būtų negana, pyktį lieja jį stumtelėdama, - Motina gali tau nupirkti bet kurią kitą naivuolę, bet jokie pinigai neprivers pamilti luošių, - ji darsyk stumteli vaikiną iš turimų jėgų, liudyti Sevigny protrūkio susirinkę tarnai ir kitas personalas jos nesarmatyja ir neragina nusiraminti, pats Bellamy ją išerzina savo žodžiais provokuodamas ją kaip kokį bulių, tačiau agresiją merginos balse viduryje sakinio pakeičia absoliutus beviltiškumo jausmas, gerklę užspaudžia ašaros.

Merginai pradėjus savo tyradą, Montague laikosi. Ir laikosi jis iš paskutiniųjų. Gal ir reikėjo patylėt ir nieko nesakyt, duot kiek laiko jai nusiramint ir tada mėgint kalbėtis ir, nežinau, paaiškint visą situaciją kaip ir pridera? Kaip mergina nesupranta, jog jos tėvas turėjo sumokėti nemažą kraitį, apie kurį kita kilmingoji gali tik pasvajoti? Nes tai Montague reikėjo įkalbėti dėl vestuvių, nes dabar prieš akis mato ne tik visų tų vedybų didžiausią minusą, bet ir aplamai, visos sistemos minusus, grožio kulto ir gražių žmonių, kurių jis nelabai ir mėgsta, įsitikinimą, kad jie yra nepaliečiami skriaudų ar šiaip likimo vingių, - Manau didžiausia nauda čia buvo tavo tėvui ir net nebesistebiu kodėl, - ramiu tonu atsako jis į merginos pašaipas, net nenuleisdamas akių nuo jos povyzos. Eilinė pavainikė palepinta savo tėvo dėl to, kad gimė pigiai mergšei ir niekada nebus lygi savo draugėms - pati baisiausia kompozicija. Bellamy vis dar mėgina rasti kažką, dėl ko turėtu numot ranka, apsisukt ir eit savais keliais, nes tikrai rastų didesnių ir labiau jo dėmesio vertų reikalų, tačiau merginai pakilus ant kojų ir atsiradus prie jo, Montague jau žino, kad padarė klaidą, pabrėždamas visą, ką pabrėžė savo paskutiniais žodžiais. Antausio gal ir nusipelnė, o ir nesiruošia čia skaldyti merginos žandų (ką turėjo anksčiau padaryt jos gimdytojai, nes, Dievaži, mergina tikrai elgiasi kaip praščiokė). Kilmingųjų dalia, ypač dailiosios lyties, ir yra paklusimas tėvų valiai. Yasmine ne pirma kuri dėl materialinės naudos yra pastatoma į porą su luošiu ir, vyras gali garantuoti, kad ne paskutinė, tad kovoti prieš vėjo malūnus yra tiesiog... absurdas. Merginai vėl prabilus, Montague tiesiog pavarto akis, jau net nebeturi ką sakyti mergiščiai, kuri anei kultūros, anei supratimo kaip veikia gyvenimas neturi, tad jau sukasi eiti, kai merginos koja paspiria jo ramstį. Čia jau tiesiog negražu, nes šitaip elgiasi tik girtuoklės prisibaliavojusios pigiuos karčemose. Mėginimai ją pateisingit kažkaip pranyksta, net darosi juokinga, kad mergina taip drąskosi. Baisus likimas gyvent su luošiu, kuris labiau mėgsta slėptis kaip koks vėžiagyvis savo kiaute? O kaip ji galvoja kas jos laukia kai ji grįš namo? Tėvas nešios ant rankų ir visi plos, kad ji išsigelbėjo iš pabaisos irštvos? Kad ji, galų gale, gaus laiminga santuoką? Būtų gražu, bet taip nebus. Ir kad ir kaip mergina begalvotų, jo tėvo valia greičiau ją pasiųs tiesiai į pirmą pasitaikiusį karmeličių vienuolyną. Kodėl? Todėl, kad ant vienos svarstyklių pusės stovi jos paikumas ir principai, o ant kitos - tėvo pinigai, galimybė nebebūti tik pavainike ir, aplamai, kitas gyvenimas, taip kad, įdomu, ką pasirinks Dupond, m? Merginai pradėjus stumdytis, Bellamy sugeba išsilaikyt ant kojų, kurios be lazdos pagalbos nėra pačios geriausios palydovės, o šiai prabilus, prunkšteli, - Greičiau jau tavo tėvas tau tokį jaunikį nupirko, - negailėdamas sarkazmo ir pajuokos, kovodamas jos manieromis prieš ją pačią, atkerta vyras, kuris po antro stumtelėjimo neišsilaiko ir krenta atbulas. Atsidūręs ant žemės Bellamy nepasimeta, oi tai tau, lyg pirmas kartas, tačiau tuo pačiu pajaučia gėdą, mat merginai užtenka tik tiek, kad jis atisdurtų ant žemės, o jis, vis dar turėdamas šiek tiek orumo, net neploja per veidą už tokį elgesį. Viską gan pablogina faktas, kad aplinkui atisranda ir būrys tarnų, kas tiesiog jau įžeidžia jo savigarbą ir orumą. Jokia pienburnė jo nestumdys, jokia mergšė nerėkaus jo namuose, kuriuos jau po pirmos dienos iš laimės persidėliojo pagal save kaipvaikišką lėlių namelį. Užtenka Montague atsidurti ant žemės kai porą vyresnių tarnų atsiduria tarp jo ir būsimos nuotakos (?). Montague užtenka mostelėjimo, kad dvaro sargyba merginą suimtu už menčių, o su poros tarnų pagalba atsistoja ant kojų ir, vėl atgavęs savo lazdelę, nužvelgia nebe tokioj drąsioj pozicijoj esančią Sevigny, - Kas juokingiausia, kad tavo tėvas kreipėsi į mano motiną, nes, manau, iš gėdos dėl tavo elgesio nebeturėjo kur dėti akių, - Prabyla jis po trumputės pauzės nužvelgdamas merginos veidą, - Kaip visada, gražūs žmonės negali susitaikyti, kad gyvenimas gali juos bausti ar elgtis ne pagal jų norus, tačiau čia ne mano problema. Ir aš nesiruošiu būti atpirkimo ožių merginai, kuri net neturi kilmingos pavardės ir net nėra verta aplamai kažko daugiau, nei pajuokos, dėl kurios dabar labiausiai ir pergyvena, - tada vyras nutyla ir po akimirkos paleidžia visus tarnus eiti dirbti darbų, o ne dykaduoniauti. Žino kad padarė prieš juos ką reikia ir likęs su mergina ir sargybiniais, liepia nuvesti ją į tarnų korpuse esantį kambarį, pireš tai pridurdamas, kad dabar jos tėvas nuspręs ar ji važiuos namo ar ne.
Gerą savaitę Sevigny praleidžia ganėtinai mažame tarnų kamabriuke su užrakintomis durimis ir vienu grotuotu langu. Nėra despotas, maisto, vandens ir švarių rūbų merginai parūpina, tačiau tik ir tuo jo dėmesys pasireiškia merginai. Visą tą laiką susirašinėja su motina ir, galiausiai, nusprendžia, kad turėtų tokias problemas išspręst pats, o ne viską kart jos vargšui tėvui. Apsikeitęs laiškais su savo funduojamo vienuolyno motinėle, Montague greit gauną susitikimo datą ir po poros dienų su ja aptaria visą situaciją. motinėlė protinga, pritaria, jog visos merginos dabar pilnos puikybės ir tik Dievas ir geras darbas padeda jas sutvarkyti, tad suderines visus reikalus, aptarę vienuolyno veiskmus ir paaukojęs vienuolynui, kuriam ir taip daug padėjo, grįžta namo ir duoda įsakymą merginą aprėdyti gražiausiais skudurais, pasakyti, jog važiuoja namo, o tada sodinti į karietą. Iš tarnų išgirsta, kad mergina, sužinojusi apie kelionę namo, net nesilaužo ir viską pati skubina net šypteli, tačiau nieko nesako. Merginai įsėdus į karietą, Montague pats įsitaiso ant žirgo (kad raišas, tai nereiškia, kad nejodinėja) ir su visa svita patraukia link pagrindinio miestelio.